Administratorius prel. Juozapas Antanavičius ir paskutinis Seinų vyskupijos vyskupas Antanas Karosas
Mirus Seinų vyskupui A. Baranauskui, kapitulos vikaru (kitaip sakoma – administratoriumi) išrinktas Juozapas Antanavičius. Jis gimė 1853 m. Paplynių kaime. Baigė Marijampolės gimnazijos 4 klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Įšventintas kunigu, buvo paskirtas į Piątnica vikaru. Kitais metais Seinų vyskupas P. Viežbovskis perkėlė jį į Seinus ir paskyrė katedros vikaru. Seinuose greit kilo hierarchijoje. Vysk. A. Baranauskas pakėlė jį į katedros prelatus ir išsiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją kaip Seinų vyskupijos atstovą. Čia J. Antanavičius išbuvo 4 metus ir grįžo į Seinus jau išrinktas administratoriumi. Petrapilyje susipažino su aukštais caro pareigūnais. Palaikė su jais gerus santykius. Valdydamas Seinų vyskupiją savo pažintimis nepasinaudojo. J. Antanavičius turėjo didelę patirtį. Kai dirbo prie ligoto vyskupo Viežbovskio, jis, galima sakyti, valdė vyskupiją ir turėjo didelę įtaką. Tada pasireiškė kaip lenkų šalininkas ir nebuvo palankus tautiniam lietuvių atgimimui vyskupijoje ir seminarijoje. Bažnytinius reikalus tvarkė rūpestingai. Rūpinosi katedros reikalais. Ją remontavo, puošė, įtaisė naujus vargonus.
Nuo 1904/1905 mokslo metų pradžios seminarijoje įvestas lietuvių kalbos dėstymas. Pirmuoju lietuvių kalbos profesoriumi paskirtas kun. J. Laukaitis. 1906 m. buvo įsteigtas savaitraštis „Šaltinis“, kunigams skirtas „Vadovas“ ir kiti laikraščiai, katalikiški leidiniai, spausdinami nuosavoje „Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir Bendrovės“ spaustuvėje. Tada prel. J. Antanavičius pats aukojo ir kitus ragino negailėti pinigų šiam kilniam tikslui. Pirmajam „Šaltinio“ numeriui Seinų vyskupijos administratorius parašė vedamąjį straipsnį „Į darbą“, kuriame rašė: „Broliai lietuviai, rūpinkitės apsišviesti sau protą ir dorinti širdį, skaitydami šiuos raštus, kuriuos parodys jums geri žmonės, ypač dvasiškieji jūsų vadovai, tikrieji jūsų prieteliai, o ką išskaitysite, laikykite atmintyje ir širdyje, ir įveskite tai į savo gyvenimą. Žinokite, kad tiktai tasai myli Tėvynę, kas darbuojasi rūpindamasis jos dvasiškąja ir materiališkąja gerove… Kas rūpinasi savo Tėvynės gerove, tas nesigailės šiam tikslui jokių aukų… Tai nesigailėkime, nė skatiko, nė darbo, prasivėdinimui su jo („Šaltinio“) tyro vandens, kuris tegesina mūsų Tėvynės gyventojų troškulį kiekvienoje pastogėje. Tegu tad Dievas laimina „Šaltinį“ ir suteikia jam kuogeriausią pasisekimą.“ Administratorius bendradarbiavo su „Šaltiniu“, rašė straipsnius (liturgijos klausimais, apie vaikų auklėjimą). J. Antanavičius Berznyko ir Kalvarijos bažnyčiose, kai lietuviai paprašė, leido lietuviškai melstis. Už tai lenkai labai supyko ir kėlė didelį triukšmą. Išdaužė administratoriui langus. Gal todėl pabijojo ir nesutiko, kad Seinų katedroje būtų įvestos lietuviškos pamaldos.
J. Antanavičių slegia viena ryški dėmė. Tai pasipriešinimas 1905 m. revoliucijai. Tačiau yra aišku, kad J. Antanavičius nebuvo caro valdžios pataikūnas. Dėl to ir neliko vyskupu. Kita vertus, tiek J. Antanavičius, tiek ir kiti Seinų vyskupijos kunigai nepritarė revoliucijai, nes numatė, kad dėl revoliucijos kruvinų metodų laimėta bus nedaug, o caro valdžios reakcija bus žiauri. Jie ne tiek buvo prieš pačią revoliuciją, kiek prieš jos vykdytojus.
J. Antanavičius nemėgo kunigų, kurie aukštąjį mokslą baigė užsienyje ir gavusių mokslo laipsnius. Tokius, grįžusius iš užsienio į savo vyskupiją, Antanavičius skirdavo menkų parapijų vikarais. Pavyzdžiui, dr. J. Totoraitį paskyrė į Šunskus. Kitus siųsdavo į Mozūriją, kur kunigai būdavo valdžios baudžiami už kunigiškus patarnavimus unitams. Tokia dalia būdavo ypač veiklių kunigų, kad jie neerzintų savo nauja dvasia senų nustatymų.
Kai į Seinus atvyko vyskupas Antanas Karosas (1910 m.), jis paskyrė J. Antanavičių savo generalvikaru. Tada jo įtaka vyskupijos reikalams sumažėjo. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai artėjo prie Seinų, prel. J. Antanavičius pasitraukė į Rusiją. Mirė Ligove 1916 m.
Vyskupas Antanas Karosas – paskutinis Seinų vyskupijos vyskupas. Į Seinus paskirtas 1910 m. Metrikuose įrašyta, kad gimė 1856 m. Krikštatėviai užmiršo įrašyti į metrikų knygas. Kai reikėjo vaiką leisti į mokyklą, apžiūrėta, kad nėra metrikų. Norint atitaisyti klaidą – laukė sunki procedūra. Todėl 7 metų vaikas įrašytas kaip naujai gimęs. Taigi iš tiesų A. Karosas gimęs 1849 m.
Antanas Karosas
A. Karosas baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje. Ją baigęs, buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją. Čia pasireiškė kaip vienas iš gabiausių studentų. Baigęs akademiją, buvo Žemaičių kunigų seminarijos profesorius ir dėstė teologiją bei lietuvių kalbą. Po dvejų metų darbo vyskupas M. Paliulionis pakvietė jį savo sekretoriumi. 1896 m. pakeltas kanauninku, o 1900 m. paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi.
Karosas buvo klierikų labai mėgstamas, vyskupas ir kunigai juo pasitikėjo. 1907 m. jis buvo konsekruotas vyskupu. Tada oficialiuose raštuose pavardė buvo rašoma Antonius Karaś. Po 3 metų perkeltas į Seinus vyskupu ordinaru. Tada Seinų vyskupija nebuvo didelė. Joje buvę apie 600000 katalikų. Šiaurinė dalis, apie pusę tikinčiųjų, buvo lietuviai, pietinė – lenkai, mozūrai ir gudai. Kunigų lietuvių buvę labai mažai. Senesnieji kunigai buvo aplenkėję ir daugiau rūpinosi lenkų reikalais.
Iškilmingas vyskupo Antano Karoso ingresas Seinų katedroje įvyko 1910 VI 29 d. Vyskupą pasveikino lietuvių kalba. Labai gražią ir jautrią kalbą pasakė poetas, kunigas M. Gustaitis. Lietuviai daug tikėjosi iš naujo vyskupo. Jie manė, kad vyskupas lietuvis, dar lietuviško laikraščio redaktorius, teisingai pažvelgs į lietuvių reikalus.
Netrukus pasirodė, kad ir A. Karosui valdyti dvilypę vyskupiją labai sunku. Viskas ėjo lenkų naudai. Lietuviams tik mišių pabaigoje buvo sakomas lietuviškas pamokslas. Pagerinimų, kurių laukė – nesulaukė.
Nepasitenkinimas kilo, kai naujas vyskupas į garbės kanauninkus iškėlė du seminarijos profesorius lenkus. Šie neturėjo net reikalingų kvalifikacijų ir dar buvo padarę kai kurių netaktų. Kapitulos kanauninku skyrė seminarijos profesorių Romualdą Jalbžykovskį, kuris nekentė lietuvių ir juos akivaizdžiai niekino. Tuo metu nusipelnę lietuvių dvasininkai buvo aplenkti. A. Karosas, rūpindamasis kunigų seminarijos reikalais, įsakė į ją priimti daugiau lenkų negu lietuvių. 1911 m. buvo priimti 6 lietuviai ir 11 lenkų. Po trejų metų abiejų tautybių asmenų buvo po 45. Karoso veikla vertė žiūrėti į jį kaip į pasenusios lenkiškos orientacijos asmenį. Iš tikrųjų vyskupas lietuviškos veiklos netramdė, tačiau nieko nepadarė, kad apgintų lietuvių teises bažnyčioje. Pasitaikydavo, kad lietuvius užtardavo. Apsigyvenęs Seinuose, pradėjo lankyti parapijas nuo lietuviškų, o paskui lankė lenkiškas.
1914 m. viską nutraukė karas. Pradėjus vokiečiams veržtis į rytus, rusų karinė vadovybė įsakė Karosui vykti į Rusijos gilumą. Vyskupas apsistojo Petrapilyje ir pradėjo stengtis grįžti į Lietuvą. 1917 m. grįžo per Švediją ir Vokietiją kartu su Jalbžykovskiu. Sustojo Vilkaviškyje, o po kelių mėnesių pasiekė Seinus. Seinuose jis pradėjo organizuoti lietuvišką seminariją, nes lenkų klierikų jau čia nebuvo. Lenkai labai supyko ant vysk. A. Karoso, kad jis atidarė grynai lietuvišką seminariją. Šios seminarijos amžius nebuvo ilgas. 1919 m. rudenį lenkai užgrobė Seinus, labai brutaliai suėmė seminarijos klierikus su profesoriais ir nakčia nugabenę prie administracinės linijos ištrėmė į nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Kan. J. Narjauską ir prel. A. Grigaitį suėmė ir uždarė į kalėjimą. Vyskupui lenkai paliepė išvykti. A. Karosas apsistojo Punsko klebonijoje. Čia išgyveno keletą mėnesių. 1920 m. lenkai privertė apleisti jų valdomą teritoriją ir išvykti į nepriklausomą Lietuvą. Vyskupas išvyko ir apsigyveno Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Marijampolės bažnyčia tapo prokatedra. Vysk. Karosas tada savo jurisdikcijoje turėjo 13 dekanatų. Du buvo likę už demarkacinės linijos. Tai Punsko dekanatas, kuriam priklausė Beceilų, Smalėnų, Kolietnyko, Punsko, Smalnykų ir Vižainio parapijos, ir Seinų dekanatas (Beržininko, Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Seinų, Lazdijų ir Veisiejų parapijos). Po 1925 m., kai iš Seinų vyskupijos lenkiškos dalies buvo įsteigta Lomžos vyskupija ir jai priskirtos Seinų krašto lietuviškos parapijos, vysk. A. Karoso jurisdikcijoje liko tik 11 dekanatų.
1926 IV 4 d. panaikinta Seinų vyskupija, gyvavusi 1818–1926 m. laikotarpiu. Popiežiaus Pijaus XI įkurta Vilkaviškio parapija. Naujosios vyskupijos teritoriją sudarė toji Seinų vyskupijos dalis, kuri buvo nepriklausomos Lietuvos ribose. Pirmuoju Vilkaviškio vyskupijos ordinaru paskirtas buvęs Seinų vyskupas A. Karosas. Iš pietinės Seinų vyskupijos dalies sudaryta Lomžos vyskupija, veikianti Lenkijos valstybės sudėtyje.
1926 m. A. Karosas pradėjo valdyti naują vyskupiją. Lietuvos vyriausybė perdavė vyskupui dvaro centrą su trobesiais. Dvaro rūmuose buvo įrengta vyskupų ir kurijos būstinė. Vysk. A. Karosas vyskupiją valdė visą nepriklausomybės ir okupacijos laikotarpį (16 m.) iki savo mirties 1947 m. Jo gyvenimas Vilkaviškyje iš pradžių buvo gana ramus. Jau nereikėjo valdyti dvikalbės vyskupijos. Atsiradęs grynai lietuviškoje aplinkoje, nuoširdžiai rūpinosi savo tautiečių dvasiniais reikalais. Padėtis pablogėjo karo ir okupacijų metais. Kai bolševikų frontas pasistūmė kiek į vakarus, vysk. Karosas pasitraukė į Šunskus, kur gyveno dvejus metus. 1946 m. persikėlė į Marijampolę ir vėl apsigyveno marijonų vienuolyne. Mirė 1947 m. Palaidotas Marijampolės bažnyčios Šv. Onos koplyčioje. Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė tikinčiųjų. Manoma, kad A. Karosas išgyveno 98 m., kunigu išbuvo 64, vyskupu – 40.
Vyskupas buvo mažo ūgio, truputį kuprotas (dėl nugarkaulio ligos), atrodė silpnas, tačiau pasižymėjo nepaprasta sveikata ir sveiku protu. Apie jį kun. J. Vaišnora rašė: „Savo sprendimuose buvo apdairus. Tas jo atsargumas, ypač kai buvo reikalingi aiškūs ir skubūs sprendimai, kai kada kitų buvo palaikomas neveiklumu. Episkopato santykiams su valdžia paaštrėjus, Karosas visada būdavo nuosaikiųjų pusėje. Santykiuose su kitais būdavo labai švelnus. Jei ką reikėdavo pabarti, tai padarydavo labai atsargiai. Patirtus nemalonumus mokėdavo nutylėti, nukęsti. Privačiame gyvenime buvo labai kuklus, nemėgdavo iškilmių ir jų vengdavo. (…) Buvo mažakalbis, jo pamokslai retai būdavo ilgesni kaip 10 min. Turėjo gerą atmintį. Laisvai, bet tiksliai cituodavo Šv. Raštą ir kitus bažnytinius šaltinius.“
Pabaiga
„Nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai“. Viskas klostosi, atrodo, nepriklausomai. Detalės atsiranda ten, kur jų vieta. Nieko nepakeisi, kiekviena akimirka turi savo priežastis ir tikslą. Veiksmai belaikėj erdvėje taip greit keičiasi, kad neapsižiūri, kai tampa neaktualybe. Suvokimas nepakeičia žmogaus vidaus. Ilgas buvimas tarp aukos ir budelio deformuoja dvasią, kuri abejinga supratimui. Gal per dažnai į praeitį grįžti neverta, kad negrįžtum, kaip Eglė, žalčių karalienė, sugrįžo? Gal įdomumas svarbus tik „galvai“ ir būdingas moters charakteriui?
Naujas mūsų parapijos vikaras Marius vienoje iš pirmų savo homilijų pasakė, kad anksčiau mes turėjome kovoti už lietuvišką žodį, o dabar laisvai galime kalbėti gimtąja lietuvių kalba. Tačiau laukia mūsų kita kova – kova už šeimų išlikimą. Man norisi dar pridurti – kova už žmogaus kaip homo sapiens išlikimą. Kovų ratas vis sukasi, tarsi iš tiesų gyvenime būtų tik dvi tragedijos: pirma – neturėti to, ko trokšti, antra – tai turėti. Turbūt todėl vis nesinori gyventi čia ir dabar, tik vis rytoj?
Taip bėga laikas, keičiasi žmonių sukurtos sistemos, o žmogaus vidus nepasikeičia, nes jo esmė tai ne stipresniųjų „iš aukštai“ primesta tvarka. Tai nepaliečiama paslaptis, kurios vis ieškau savyje ir aplinkui. Sukuosi tikriausiai kaip šuo paskui savo uodegą, nes iš tikrųjų kovoti – tai mano įprotis. Nėra pabaigos, nes jos nieks nelaukia. Ir kaip pasikeisti, jei aplinkui tiek daug kaltų ir tiek aukų?
O širdis trokšta vis geresnio, tobulesnio. Tai troškimai biblinio „senojo žmogaus“, kuris nežino, kad viskas, ko žmogui reikia, yra greta, visai netoli – tik užmiršta, nustumta į palėpę ir užversta šiukšlėm. Nereikia ieškoti, tik priartėti ir nusilenkti vienas prieš kitą. Nusilenkti istorijai, savo priešams ir savo aukoms. Tiek mažai, o taip sunku…
Taip nepabaigiamai keliauju iš dykumos į išrinktuosius savo namus. Žinau – visi išrišimai veda per meilę, nes tik joje telpa tiesa.
Kur ta meilė ir kur tiesa?
M. Malinauskienė, punskas.pl