Mane pasiekė M. Bogdanowicz prašymas padėti surasti giminaičius Lietuvoje. Rašoma: „Ieškau ypač močiutės sesers Anelės ir jos dukros Danutės. Mano močiutė mirė prieš keletą metų ir jau kiek laiko beviltiškai ieškau giminaičių, kad apie tai jiems praneščiau. Nemoku lietuviškai, tai gal ir pagrindinė kliūtis. Giminaičiai, esantys Lietuvoje, nekalba lenkiškai. Jie buvo pas mus atvykę 1990 metais. Tada neturėjau galimybės jų pažinti.
Mano močiutė (pirma iš dešinės) Kaniukuose su draugėmis
Mano močiutės mama Michalina Stravinskaitė gimusi 1893 m.
Vilkanastruose. Jos broliai: Povilas, Antanas, Vaclovas, Adolfas, Viktoras, sesė – Antanina. Kokie jų likimai, mums nežinoma. Manome, kad jie neišsikėlė per toli nuo Leipalingio. Esu tikra, kad Viktoras palaidotas Leipalingyje.
Prosenelė Michalina 1913 m. emigravo į JAV. Ten ištekėjo už Kristupo Neviero, gimusio 1885 m. Žvirgždėnuose. Jo tėvai tai Marija Bolkutė ir Tomas Nevieras.
1919 m. prosenelė pagimdė sūnų Florijoną, o 1925 m. balandžio 22 d. vietovėje Lovel Mass (kaip parašyta pase) pagimdė mano būsimą močiutę Eleną Nevieraitę. Mano močiutė jaunystėje ištekėjo ir tapo Czupajło. Ji mirė 2006 m. birželio 7 d. Olštine.
Apie 1932 metus senelės tėvai sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaniukų kaime (Daugų parapija). Ten taip pat gimė Anelė, kurios ieškau. Anelė jaunystėje ištekėjo ir pakeitė pavardę, išsikėlė kitur gyventi. Tiek žinau, kad jos vyras vardu Jonas, o pavardė prasideda raide K. Jie turėjo dukrą, vardu Danutė. Ji, atrodo, ištekėjo už gydytojo ir apsigyveno Vilniuje.
Mano močiutės tėvai, kaip ir jų palikuonys, buvo lietuviai. Močiutė iki gyvenimo pabaigos kalbėjo lietuviškai. Gaila, bet nesidomėjome ir nepramokome iš jos nieko – jokio žodelio, kaip dažnai taikosi. Močiutė ištekėjo už lenko, todėl atsirado Lenkijoje.
Esu parengusi tinklaraštį apie savo šeimą strawinski-family.blogspot.com. Čia nemažai medžiagos apie Stravinskus, Nevierus ir Geinus.
Nuoširdžiai dėkoju už mano paieškos teksto išplatinimą. Gyvenu kaime Boćwinka (valsčius Kruklanki), taigi netoli sienos.“
Kitame laiške Małgorzata Bogdanowicz rašo: „Žinau, kad nėra sienų ir galima nuvykti į Lietuvą, bet mano vyras ūkininkas, tad negalime. O pažįstami važiuoja vis Vilniaus link ir savais reikalais, nesinori jiems trukdyti. Turbūt visgi kada nuvyksiu. Labai norėčiau priklaupti Leipalingyje, pasisemti saujelę močiutės gimtosios žemės ir parvežti jai ant kapo. Močiutę labai mylėjau, ji mane išmokė pirmų žingsnių ir žodelių. Kai užaugau, ją senatvėje priėmiau gyventi pas save. Ji susirgusi mirė beveik ant mano rankų…“.
G. Pakutkienė, punskas.pl