Lietuvos vokiečiai, gyvenę Užnemunės miesteliuose ir kaimuose, pagal Vokietijos-SSSR sutartį su sovietais buvo repatrijuoti į Vokietiją. Dar 1940 m. rugsėjo 2 d. SSSR VKP (b) Politbiuras priėmė sprendimą dėl bendros Vokietijos – SSSR komisijos vokiečių tautybės piliečių Lietuvoje repatriacijos į Vokietiją sudarymo. Ši komisija turėjo rūpintis taip pat Lietuvos piliečių, esančių Klaipėdos krašte, sugrąžinimu į Lietuvą (21). Vokiečių išvykimas iš Lietuvos prasidėjo 1941 m. kovą. Išvyko apie 50 tūkst. asmenų. Iš Klaipėdos krašto į Lietuvą atvyko 21 tūkst. lietuvių, nemažai žydų.
Iš Kalvarijos į Vokietiją išvažiavo apie 200 vokiečių, taip pat ir Jurgio Greifenber-gerio šeima. Gerai žinomas iš Kalvarijos kilęs komunistas Juozas Greifenbergeris, nuteistas sušaudyti 1926 m. su kitais trimis Lietuvos komunistų vadais, dažnai įvardijamas kaip žydas. Tačiau iš tikrųjų jis buvo vokietis. Kaip prisimena žurnalistas Algimantas Čižauskas, kilęs iš Kalvarijos, tame pačiame name, kur gyveno Juozas Greifen-bergeris, gyveno ir Jurgis Greifenbergeris. 1941 m. jų šeima su kitais 200 vokiečių iš Kalvarijos pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus karui jų sūnus Osvaldas pasirodė Kalvarijoje su SS karininko uniforma ir buvo užėjęs pas žurnalisto tėvą siuvėją pasidailinti savo uniformos. Jis per karą liko gyvas ir pasitraukė į Vokietiją. Ten buvo suimtas ir nuteistas už piliečių žudymą Baltarusijoje (22).
Tokių atvejų, kai pasitraukę iš Lietuvos vokiečių tautybės asmenys arba lietuviai liuteronai, tapę vokiečiais, karui prasidėjus grįžo į Lietuvą ar išvyko į Lenkiją, buvo ne vienas.
2013 m. balandį įtakingas konservatyvus vokiečių dienraštis „Die Welt“ publikavo medžiagą apie Aušvico (Osvencimo) sargybinį 93 metų Antaną Lipšį, patrauktą teisinėn neliečiamybėn Vokietijoje. Jis kaip vokietis, nors iš tikrųjų buvo lietuvis, bet ne katalikas, o liuteronas iš Kretingos, su kitais 50 tūkst. Lietuvos vokiečių 1941 m. pavasarį repatrijavo į Vokietiją. Liuteronus lietuvius išvažiuoti į Vokietiją skatino komunistinio režimo represijų baimė okupuotoje Lietuvoje. Čia, Vokietijoje, būdamas šaukiamojo amžiaus, tapo Hans Lipschys, įstojo į SS ir buvo pasiųstas tarnauti į spec. dalinius, kurie buvo atsakingi už koncentracijos stovyklų apsaugą Lenkijoje. Lipschys neigia savo kaltę, sakydamas, kad nedalyvavo Aušvico kalinių apsaugoje, o tik tarnavo virėju ir net nematė žudynių. Tik girdėjęs apie jas. Vokiečių žurnalistai nustatė, kad tokių iš Lietuvos atvykusių vokiečių, tarnavusių Aušvico lagerių apsaugoje, buvo nemažai. Du trečdalius sargybinių sudarė vokiečiai iš Vokietijos, antroje vietoje buvo Rumunijos vokiečiai, o trečioje – Lietuvos vokiečiai. Visi jie turėjo Vokietijos pilietybę, nors ne visi gerai mokėjo vokiškai (23).
Žydų žudynės Lietuvoje ir Užnemunėje
Nacių Vokietija 1941 m. birželio 22 d. paskelbė karą Sovietų Sąjungai ir tą pačią dieną įsiveržė į Lietuvą, kurioje buvo rusų kariuomenė. Daugelis Užnemunės miestelių buvo užimti tą pačią dieną. Paskui vokiečių kariuomenę sekė specialūs policijos daliniai – operatyvinės grupės (Einsatz-gruppen), sudarytos iš operatyvinių būrių (Einsatzkommandos). Jos kontroliavo ir vykdė komunistų ir žydų naikinimą. Žydams naciai sąmoningai klijavo komunistų etiketes, kad labiau prieš žydus nuteiktų nuo komunistų nukentėjusius gyventojus.
Vokiečių naciai prieš Lietuvos žydų tautybės piliečius ėmė vykdyti genocido politiką, kuri vadinama holokaustu. (Ho-lokaustas – lotynų k. žodis – visa sudeginta). Tačiau žydų masiniame naikinime dalyvavo ne tik specialūs nacių daliniai, bet, deja, jiems talkino ir dalis lietuvių. Lietuvių istorikų duomenimis, masinėse žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo 1000 iki 2000 lietuvių. Žydų istorikų nuomone, šis skaičius yra didesnis.
Be nacių nebūtų buvę holokausto. Jie buvo pagrindiniai šios baisios politikos organizatoriai ir pagrindiniai vykdytojai. Tačiau atsakomybė tenka visiems, kurie tiesiogiai ar ne tiesiogiai dalyvavo žudynėse ar prie jų prisidėjo lydėdami žydus į egzekucijos vietas, saugodami juos getuose ar koncentracijos stovyklose, pasisavindami jų turtą, gaudydami besislapstančius žydus, skatindami neapykantą savo bendrapiliečiams. Katalikiškos krypties interneto dienraštis Bernardinai.lt 2012 m. birželio 15 d. rubrikoje „Atmintis. Atminties žaizdos“ publikavo dokumentą, kuriame išvardytos tiek vokiečių nacių, tiek jiems talkinusių nacių kolaborantų lietuvių represinės struktūros, dalyvavusios žydų žudynėse:
a) vokiečių saugumo policija ir SD,
b) Vermachtas, daugiausia 207, 281, 285, 403 saugumo divizijos,
c) vokiečių policijos batalionai, kurie dalyvavo Lietuvoje sulaikant ir žudant žydus,
d) vokiečių civilinė administracija taip pat dalyvavo.
Vokiečių organizacijos, organizavusios ir vykdžiusios genocidą, ir bendradarbiavo, ir panaudojo daug Lietuvos policijos ir sukarintų organizacijų:
a) nereguliarių pajėgų, susidariusių karo pradžioje ir spontaniškai dalyvavusių, elementai,
b) Tautinio darbo apsaugos daliniai, vėliau pavadinti Savigynos batalionais, dalyvavę žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje bei Ukrainoje,
c) Kauno policijos departamentas ir daug vietinių policininkų visoje Lietuvoje,
d) Lietuvos saugumo policijos pareigūnai ir agentai,
e) daug Lietuvos civilinės administracijos padalinių.
Tokia tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvada, padaryta 2005 m. balandžio 20 d. (24)
Kaip pažymi dr. Arūnas Bubnys, „per kelis 1941 m. mėnesius buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų (150-160 tūkst. žmonių). Dar niekada Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką nebuvo nužudytas toks milžiniškas skaičius žmonių. Likusieji Lietuvos žydai nužudyti 1942-1945 m.“ (25). Iki 1941 m. lapkričio vidurio Lietuvos provincijos žydai buvo išžudyti. Išsigelbėjo arba buvo kitų išgelbėti apie 3-5 proc. žydų (26).
Žydų žudynės Sūduvoje ir atskiruose jos miestuose kol kas mažai tyrinėtos. Yra žinomi nužudytųjų skaičiai, nustatytos žudynių vietos. Tačiau dar nežinomi visi vykdytojai. Nemaža jų dalis buvo nuteista sovietiniais metais, kiti pasitraukė į Vakarus, JAV ar Australiją.
Deramai Lietuvoje neįvertinti ir žydų gelbėtojai. Nei Užnemunėje, nei kitose Lietuvos vietose jiems dar nepastatyti paminklai. Žydų gelbėtojų Lietuvoje suskaičiuota apie 2600 asmenų (25).
Izraelyje veikiantis Pasaulio tautų teisuolio institutas, suteikiantis garbės vardus užsienio šalių piliečiams, yra suteikęs 831 Lietuvos piliečiui Teisuolio vardą.
Plungėje neseniai mačiau vietinio žydo Jakubo Bunkos, pergyvenusio holokaustą, lėšomis pastatytą kuklų granitinį paminklą miesto centre, vaizduojantį einantį žmogų su užrašu žemaičių tarme „ Vėsiems doriems plongiškiams“. Graži Lietuvos žydo padėka tiems, kurie gelbėjo žydus Plungėje. Tačiau ir patiems lietuviams derėtų pastatyti paminklus saviems didvyriams, neretai kukliems ir labai doriems Lietuvos piliečiams.
Istorikas dr. Arūnas Bubnys trumpai aprašė žydų žudynes Vilkaviškyje. Jis rašo, kad jau 1941 m. birželio 30 d. suimti žydai vyrai buvo suvaryti į spygliuota tvora aptvertą vietinių baltaraiščių ir policininkų saugomą buvusios Vilkaviškio seminarijos trijų aukštų pastatą. Liepos pabaigoje jie buvo priversti iškasti kelių metrų gylio ir apie 25 m ilgio griovius. Gestapininkai kartu su žydais atvežė iš kalėjimo lietuvius komunistus ir komjaunuolius ir per vieną dieną sušaudė 500-600 žydų ir 60-70 lietuvių komunistų ir sovietinių aktyvistų. Šaudė gestapininkai. „Lietuvių policininkai suimtuosius grupėmis vedė prie poligone esančio griovio. Lapkričio 15 d. buvo sušaudyti paskutiniai Vilkaviškio žydai – 115 asmenų. Šį kartą Vilkaviškio žydus sušaudė Vilkaviškio policininkai. Nužudytųjų turtas vėliau buvo išparduotas vietos gyventojams“ (27).
Kalvarijoje pirmieji žydai kartu su komunistais ir sovietų aktyvistais lietuviais buvo nužudyti liepos 5 d. prie Orijos ežero. Jų buvo apie keliasdešimt. Rugpjūčio 30 d. visi Kalvarijos žydai, apie 1200 žmonių, buvo nugabenti į Marijampolės barakus, jiems sakant, kad jie bus apgyvendinti gete. Marijampolės barakuose buvo sugrūsta apie 8600 žydų. Visus savo daiktus žydai turėjo palikti sinagogoje. Kitą dieną, rugsėjo 1 d., visi buvo nuvaryti prie Šešupės ir sušaudyti prie iš anksto iškastų duobių. Kelis bandžiusius pabėgti žydus lietuvių policininkai sugavo. Likusios tuščios žydų parduotuvės Kalvarijos turgaus aikštėje prieš bažnyčią buvo sugriautos, o jų plytos panaudotos tvorai aplink bažnyčią pastatyti (28).
Tokių atvejų, kai žydus šaudė ne tik vokiečiai, bet ir lietuvių policininkai ar spontaniškai susidarę aktyvistai bei kitos lietuvių karinės struktūros, net civilinės administracijos kai kurie valdininkai, yra užfiksuota žmonių atsiminimuose, pvz., apie žydų žudymą Šakiuose, kur dalyvavo keliolika ar keliasdešimt vietinių Šakių gyventojų, Prienuose ir kitur.
Lietuvos žydų asociacija, susikūrusi Izraelyje, savo tinklalapyje paskelbė apie 3000 pavardžių, tų žmonių, kurie, jų duomenimis, dalyvavo žudynėse. Tarp jų net 190 iš Marijampolės, 51 iš Vilkaviškio, 36 iš Šakių (29). Kiek tokie sąrašai yra tikslūs, sunku pasakyti. Būtina juos tyrinėti ir bendromis lietuvių ir Izraelio istorikų pastangomis išsiaiškinti tiesą.
Istorikas Kristofas Dikmanas (Christoph Dieckmann) nurodo du Lietuvos nacių kolaborantų, nusikaltėlių, pritarusių, padėjusių vokiečiams organizuoti, dalyvavusių žydų žudynėse pagrindinius motyvus. „Pirma, jie buvo įsitikinę fanatiški nacionalistai ir manė, kad žydų naikinimas bus naudingas ateities Lietuvos valstybei. Antra, jie turėjo iliuzijų, kad lietuvių bendradarbiavimas su vokiečiais nuteiks juos palankiai ir Lietuvai bus suteiktas koks nors valstybingumas“ (30).
Šiandien akivaizdu, kad lietuviai būtų daugiau laimėję, jei jie tas pastangas, kurios buvo nukreiptos prieš žydus, būtų nukreipę žydų gelbėjimui ir taip pelnę tiek žydų, tiek sąjungininkų, laimėjusių karą, palankumą.
1989 m. Kalvarijoje gyveno vos viena žydų šeima. Marijampolėje 2009 m. gyveno, atrodo, septyni žydų tautybės asmenys. Panašus skaičius žydų išlikęs ir kituose Sūduvos miestuose ir miesteliuose.
2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Sūduvos miestuose ir miesteliuose gyveno: lietuvių – daugelyje miestelių ir miestų apie 98 proc.; Kybartuose – 93, 85 proc. Rusų beveik nė viename miestelyje neliko nė vieno procento. Išimtis Kybartai – 2,7 proc.
Vokiečių liko vienetai atskiruose miesteliuose. Daugelis jų maldos namų ir nemažai kapinių yra ne tik apleistos, bet ir visai sunaikintos. Marijampolėje veikia liuteronų bažnyčia, pamaldos vyksta lietuviškai. Kalvarijoje kirchė dar sovietų laikais buvo paversta sporto sale. Mokantis Kalvarijos vidurinėje mokykloje, sovietmečiu joje teko žaisti krepšinį fizinio lavinimo pamokų metu.
Čigonai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt. sudaro vos keletą dešimtųjų procento nuo visų gyventojų.
Suvalkijos gyventojų tautinė padėtis, lyginant su prieškariu ir ankstesniais laikais, radikaliai pasikeitė. Iš esmės neliko nei žydų, nei vokiečių bendruomenių, kurių indėlis į Lietuvos ir Užnemunės kultūrą yra neabejotinai didelis. Dabartinė karta turėtų išsaugoti dar tai, ką įmanoma išsaugoti – šių tautų kultūrinį paveldą ir atmintį apie jas. Nepagražintą ir nenutylėtą.
___________________
21. SSSR i Litva v gody vtoroj mirovoj vojny, II t, Vilnius, 212, p. 233-241.
22. Ferdinandas Kauzonas, Lietuva prasideda nuo Kalvarijos, Santakoskaimas.lt, 2009 10 16.
23. Lipschys langer Weg von Litauen nach Deutschland. Die Welt. 28. 04. 2012.
24. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį, Bernardinai.lt, 2011 06 15.
25. Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvoje 1941-1944, Vilnius, 2011, p. 5.
25. Lietuvos žydai. Istorinė studija, Vilnius, 2012, p. 459.
26. Lietuvos žydų žudynės lietuvių ir žydų santykių kontekste. Recenzija apie A. Eidinto sudarytą dokumentų ir straipsnių rinkinį Lietuvos žydų žudynių byla, skirta htp: ldn -knigi-lib.ru).
27. Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvoje 1941-1944, Vilnius, 2011, p. 151.
28. Interneto portalas http://litvaks-lithuanian-jewish. com, 2011 06 27.
29. Eglė Digrytė, Šimtams lietuvių – žydšaudžių etiketės, Delfi.lt, 2009. 05. 26).
30.Christoph Dieckmann, „Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais“. Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. Arvydas Anušauskas, Česlovas Laurinavičius, Vilnius, 2007, p. 132.
Pranešimas skaitytas š. m. gegužės 25 d. Marijampolėje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Sūduvos krašto istoriniai ypatumai“.
„Voruta“, Nr. 18
Vytautas Plečkaitis, Kovo 11-osios Akto signataras