Neformalaus ugdymo organizacijos „Sėkmės mokykla“ rengiamo projekto „Moksleivių praktikos savaitė“ dalyvė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokė Viktorija Janaudytė vieną savaitę įprastines pamokas mokykloje iškeitė į praktiką Bernardinai.lt redakcijoje. Žurnalistinę plunksną merginai išmėginti teko kalbinant žurnalo „Ateitis“ redaktorę Redą Sopranaitę.
Kokią mokyklą baigėte? Ar patiko ten mokytis? Kokią įtaką Jums padarė mokytojai?
Baigiau Viduklės vidurinę mokyklą Raseinių rajone. Mokyklą prisimenu kaip privalomų žinių įgijimo vietą. Gaila, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo asmenybės formavimo, kūrybiškumo skatinimo erdvė. Gal labiau mokykla asocijuojasi su fabriku, kur buvo siekiama pagaminti standartus atitinkančias prekes. Gal mano charakteris buvo nepritaikytas tai mokyklai, prisipažinsiu, aš iki jos užbaigimo kasdien į mokyklą ėjau su kažkokiu nerimu, baime. Gerai jaučiausi tik per pertraukas su bendraklasiais. Nežinau, ar čia kalta mokykla. Manau, kad labiau sovietmečio sistema. O tuo metu mokykloje visa užklasinė veikla buvo ideologinė, veikė tik spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijos. O jei joms nepriklausei, tai ne tik neturėjai progų ugdyti organizacinių, bendruomeninių savybių, bet dar ir buvai nuolat kviečiamas pasiaiškinti pas direktorių, pavaduotoją ar į mokyklą atvykusius „svečius“. Aišku, tai savaime ugdė kitas savybes. Ir toje mokykloje buvo vienas kitas mokytojas, kurį prisimenu su didžiule pagarba. Mokytojus gerbti skatino ir tėvai. Gal ir girdėdavau kaip namuose apkalbėdavo vieną kitą mokytoją, bet visada pridurdavo, kad jie yra mano mokytojai ir privalau juos gerbti. Nežinau, kokią įtaką padarė mokykla ir mokytojai… Manau, kad save atrasti labiau padėjo sutikti žmonės, kurie man buvo autoritetai. Būdama nedrąsi, o gal ir baugšti, nedrįsdavau jų klausinėti, artimiau bendrauti, bet norėjau būti netoliese ir tyliai stebėjau. Iš jų mokiausi ir bendravimo, ir istorijos, ir kritinio mąstymo, ir kūrybiškumo.
Į šių dienų moksleivius žiūriu šiek tiek pavydžiai, nes jie gali būti savimi, gali ieškoti savęs. Mokykla nėra tik kažkokia žinių perteikimo įmonė, tai laikas, kai žmogus formuojasi kaip asmenybė. Sutinku daugybę dabartinių moksleivių, kurie man yra autoritetai, kurie būdami keliolikos metų jau auga ne tik kaip asmenys, bet ir kaip visapusiškos asmenybės.
Kuo svajojote tapti, kai mokėtės mokykloje? Ar dabartinis Jūsų darbas labai nutolęs nuo tų laikų svajonių?
Tuo metu neturėjau labai didelių svajonių. Gal kas geriausiai sekėsi, apie tai ir galvojau, tai buvo tikslieji mokslai. Tikrai negalvojau apie žurnalistiką, nes rašinius stengdavausi rašyti, kad jie atsakytų į temą, įterpdavau vieną kitą citatą, bet savo nuomonę visada nutylėdavau. Tai būdavo lengvesnis variantas – rašyti pagal visus reikalavimus, bet jokioms savo fantazijom neleisdavau pasireikšti. Istoriją irgi pamilau tik pabaigus mokyklą, tik tada supratau, kad ją nereikia „iškalti“, o tik vis papildyti tam tikro laikotarpio paveikslą, vaizduotėje nusipiešti tam tikrus vaizdus, siužetines linijas.
Dabar dirbu administracinį darbą, kuris man labai patinka, o laisvalaikiu redaguoju „Ateitį“. Žurnalo redagavimas tai nėra mano darbas, už tai jokio finansinio atlygio negaunu, bet tai yra mano įsipareigojimas, kuris teikia daug džiaugsmo. Apie tai mokykloje tikrai nesvajojau. Kitąkart gyvenime būna gražiau ir geriau nei svajonėse, arba… svajonės būna per kuklios… Arba Dievas pasijuokia iš mūsų planų, svajonių ir viską apverčia savaip…
|
Žurnalas „Ateitis“ |
Kiek metų Jūs dirbate žurnalistikos srityje?
Pirmasis mano darbas buvo „Dienovidžio“ redakcijoje. Buvo toks laikraštis, vėliau – kultūrinis žurnalas. Ten dirbau administratore-buhaltere. Tai nebuvo žurnalistinis darbas, bet buvimas šalia. Čia irgi sutikau daugybę žmonių, iš kurių galėjau tyliai mokytis. Čia susipažinau su žmonėmis, kurie sudomino kultūra, istorija. Tuo metu į redakciją ateidavo nemažai išeivių ateitininkų, tai buvo proga pažinti ateitininkų organizaciją, kuriai priklausiau ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. „Dienovidžio“ redakcijoje dirbau dešimt metų, ir tikrai galiu tą laikotarpį įvardyti kaip labai gražų, praleistą su puikiu kolektyvu ir įdomiais ateinančiais žmonėmis, tokiais gražiais, kūrybingais.
Taigi, ir redakcijoje, ir dabartinėje įstaigoje dirbu administracinį darbą, bet žurnalistikos srityje. Turbūt tai paskatino prieš septynerius metus prisiimti „Ateities“ redaktorės visuomenines pareigas. „Ateitis“ yra jau daugiau nei šimtą metų leidžiamas žurnalas. Sovietmečiu, kaip ir visi tokie žurnalai, buvo uždarytas. Jo veikla buvo nutraukta ir perkelta į išeiviją. Iš pradžių – į Vokietiją, vėliau – į Ameriką. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo leidyba sugrįžo į Lietuvą, bet tuomet labai dažnai keitėsi redaktoriai. Porą numerių išleidžia vienas redaktorius, paskui – kitas. Vienu metu nebuvo redaktoriaus, ir tada išdrįsau pasisiūlyti, galvojau laikinai, kol atsiras geras redaktorius. [pašnekovė juokiasi – V.J.]. Prisiėmiau atsakomybę ne dėl to, kad pasitikėjau savimi ar norėjau saviraiškos, o todėl, jog žurnalas man buvo brangus, nesinorėjo, kad nutrūktų jo leidyba. Pradėjus dirbti, pamačiau, jog man įdomu, labiausiai dėl to, kad rašo jauni žmonės. Tai atsitiko, kaip dažnai būna, ilgiausiai postuose užsisėdi „laikinieji“…
Kaip Jūs atrandate jaunų žmonių, kurie nori rašyti į šį žurnalą? Kaip manote, kas skaito šį žurnalą?
Daugumą surandame per ateitininkų organizaciją, nors pabrėžiame, kad žurnalas nėra vien ateitininkų. Ateitininkai leidžia žurnalą, bet jis orientuojamas į platesnę auditoriją – vyresniuosius moksleivius, studentus. Ir pagal atsiliepimus matome, jog jį plačiai skaito, ypač tie, kas dirba su jaunimu, gali panaudoti žurnalo medžiagą – mokytojai, kuopų globėjai.
Smagu, kad per pastaruosius keletą metų prie žurnalo bendradarbių prisijungė keletas jaunų žurnalisčių. Ką ik studijas baigusių arba dar studijuojančių. Visos labai skirtingais keliais atėjo. Vieną moksleivę pakviečiau išgirdusi, kad ji puikiai rašo ir nori studijuoti žurnalistiką. Vėliau jai besimokant prie mūsų komandos prisijungė jos kurso draugė. Dar viena mergina atėjo į redakciją ieškodama medžiagos savo bakalauriniam darbui. Rašo ir tie, kurie mokosi dar mokykloje, bet nori stoti į žurnalistiką. Nuolatiniai žurnalo bendradarbiai yra didžiulė parama, nes dauguma jų yra jauni, todėl jų siūlomos temos aktualesnės jauniems, jų interviu klausimai artimesni jaunimui.
Man labai patinka, kad „Ateitis“ neužsidaro tik tarp ateitininkų ar tik Vilniuje. Bendradarbiai iš skirtingų Lietuvos vietų – iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos. Todėl ir jų pasiūlyti pašnekovai dažnai būna ne vilniečiai, o jų krašto žmonės. Taip pat galime pasigirti, jog turime aktyvių bendradarbių ir Amerikoje. Viena jų – Ramunė Kubiliūtė, kuri yra jungtis tarp čia gyvenančiųjų ir išeivijos.
Kokios yra pagrindinės žurnalo temos?
Visos temos gimsta iš trijų pamatinių klausimų, kaip ir ateitininkų organizacija: kas mes esame, ką mes aplink save matome, kokie mūsų siekiai, t.y., ką mes turime daryti. Tuos klausimus daugiau nei prieš šimtą metų suformulavo profesorius Pranas Dovydaitis. Kiekvienu laikotarpiu tie klausimai aktualūs. Kas šiandien esame kaip jaunimas, kaip katalikai? Kokioje situacijoje gyvename, kokiais veiksmais į ją reaguoti? Kaip atliepiame į pagrindinius ateitininkų veiklos principus? Jų yra penki: katalikiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, tautiškumas. Remdamiesi šiais poliais mėginame konstruoti „Ateitį“. Turime rubriką „Tikėjimas“, kurioje gvildenami tikėjimo klausimai. Visuomeniškumo principas daugiausia atsispindi per renginių, įvykių aprašymus, inteligentiškumas – viena iš temų, kuri žurnale nuolat prisimenama.
Šeimyniškumas – jauniems žmonėms visuomet aktualu, ne vien ateitininkams. Dabar skaitau ruošiamo numerio korektūrą ir matau, kad nemažai pasiūlytų temų susijusios su psichologija: apie žmonių bendravimą, vienatvės išgyvenimus. Tautiškumui natūraliai skiriamas nemažas dėmesys.
Prieš keletą metų, kai pradėjau redaguoti žurnalą, man atrodė, kad tautiškumas jauniems žmonėms lyg primestas, neaktualus. Dabar pastebiu, kad jauni žmonės siunčia pamąstymų ir savo minčių būtent patriotiškumo, tautiškumo temomis. Tas klausimas jiems darosi natūraliai aktualus Prieš dešimt metų į partizaninį judėjimą buvo žiūrima su pašaipa, o dabar matau, kad tai tampa labai gyva, dabartiniam jaunimui tai daug aktualiau nei mano kartai.
Ką labiausiai (ne)mėgstate savo darbe „Ateities“ žurnale?
Labiausiai mėgstamas dalykas turbūt yra santykis su jaunais, optimistiškais žmonėmis. Jie verčia jaustis kitaip – naujau, viltingiau. Ypač mieli būna susitikimai ar žurnalo pristatymai. O iš nemėgstamų, tai turbūt yra nespėjimas ir pykimas ant savęs. Galvoji: būtų dar savaitė, dar turėčiau bent truputį laiko… Ir nepadarai, kaip norėtum. Bet čia turbūt dėl to, kad „Ateities“ redagavimas nėra mano tiesioginės pareigos, tai savanoriškas darbas. Kai lieka laisvo laiko, tuomet ir dirbu, o kitą kartą ir nespėju visko susidėlioti.
Pats smagiausias periodas yra galvoti, kokius straipsnius reikia užsakyti. Dar smagūs momentai tuomet, kai paprašai parašyti visai nepažįstamų žmonių, ir jie mielai sutinka. Ir dar, pavyzdžiui atsiunčia žinutę, kad mielai sutinka, nes jų senelis buvo ateitininkas. Pats nemieliausias momentas kai gauni laišką ir turi parašyti neigiamą atsakymą, kad negalėsime spausdinti atsiųst rašinio, ar kūrybos… Dažnai atidėlioju tokius laiškus, o tada dar sunkiau ir nemieliau išeina…
Kokius tikslus šiandieną sau keliate? Kokius iššūkius dar norėtumėte įveikti?
Didžiausias iššūkis – žurnalo platinimas ir reklama. Taip pat trūksta dažnesnių susitikimų su tais gražiais jaunais žmonėmis, kurie prisideda prie leidybos. Bendraujant temos gimsta natūraliai. Kai „iš viršaus“ paprašai parašyti yra viena, o kai kalbant tarpusavy išryškėja kokia nors tema – visai kas kita. Norėtųsi važinėti į mokyklas, pristatinėti moksleiviams žurnalą. Manau, kad iššūkius padės išspręsti iš Erasmus programos greit sugrįšianti „Atities“ administratorė Marija. Taigi, galima pasvajoti… Didelė bendradarbių komanda, kurie ne tik rašo, bet ir tarpusavyje bendrauja, organizuoja susitikimus su skaitytojais, pristatymus mokyklose… Gausus prenumeratorių būrys, kurie ne tik patys skaito, bet ir kitus paragina užsiprenumeruoti… Diskusijos mokyklose „Ateityje“ spausdintomis temomis… Svajonių daug…
Ar ankstesni žurnalo redaktoriai padarė Jums kokią nors įtaką?
Taip, ankstesni redaktoriai padarė didžiulę įtaką. Ypač tie, kurie XX amžiaus pradžioje pradėjo leisti žurnalą (Pranas Dovydaitis, A. Dambrauskas-Jakštas), telkė apie jį bendraminčius, o jie išsibarstę buvo plačiai: vieni – Liuvene, Friburge, kiti – Rusijoje. Sunku net įsivaizduoti, kad dar prieš išleidžiant pirmąjį numerį Kazys Bizauskas (vėliau tapęs Vasario 16-osios Akto signataru) buvo subūręs kauniečių moksleivių grupę, kurie parašė laiškus į visas gimnazijas, surado atsakingų žmonių, kurie platintų žurnalą, telktų bendraminčius… Pirmasis tūkstantis egzempliorių buvo išsiuntinėtas per porą dienų…
Prieškario ir išeivijos redaktoriai turbūt padarė didžiausią įtaką. Kai reikia prisistatyti kaip „Ateities“ redaktorei, kartais net nedrąsu, kai anksčiau šias pareigas ėjo tokie garbingi žmonės kaip prof. Pr. Dovydaitis, Leonas Bistras, Jonas Grinius, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Ambrozaitis, kun. Kęstutis Trimakas… Sunku šiandien įsivaizduoti, koks tada buvo redaktorių darbas. Jie ne tik surinkdavo tekstus, bet patys spaustuvėje dėliojo šriftus… Nelengva buvo ir išeivijoje redaktoriavusiems.
Po karo atvažiavę į svetimą šalį, jie sunkiai dirbo, rūpinosi šeimomis, bet kartu suprato, kad siekti vien ekonominio gerovės nepakanka, jie prisiėmė atsakomybę už žurnalą. Visi jie aukojo savo naktis, o dienomis dirbo gydytojais, inžinieriais. Tada nebuvo interneto – nepasiųsi maketo kam perskaityti ar korektūrą ištaisyti. Man teko garbė nemažai bendrauti su poetu, ateitininku Kaziu Bradūnu, kuris irgi buvo „Ateities“ redaktorius. Jis man liko vienas iš didžiausių autoritetų. Žurnalui grįžus į Lietuvą, jį leido taip pat labai kūrybingi žmonės, tik turėjo mažai laiko pasireikšti, nes redaktoriavimo laikotarpiai buvo trumpi.
Ir dabartinėje „Ateityje“ perspausdiname po vieną straipsnį iš ankstesnių numerių, dėl to tenka vis iš naujo perversti senus žurnalus. Buvę redaktoriai – labai intelektualūs, labai darbštūs, turėję viziją ir nuo jos nenukrypę. Galbūt šis žurnalas ir išliko iki dabar, nes turėjo stiprų idėjinį, ideologinį pagrindą. Jis būdavo pritaikomas prie gyvenamojo laikotarpio, kad būtų įdomus, aktualus, bet nuo savo pagrindo nenukrypdavo.
Kaip manote, kokių asmeninių savybių reikia jaunuoliui, norinčiam dirbti žurnalistikos srityje?
Man atrodo, kad žurnalistui labai svarbu atvirumas, neturėti išankstinio nusistatymo ir būti paprastam. Ir ypač svarbi sąžinė. Esu dalyvavusi žurnalistų kursuose, kuriuose kone mokoma, kaip prarasti sąžinę. Man buvo labai skaudu, galvoju, kaip tiems jauniems žurnalistams studentams išlikti sąžiningiems? Jie verčiami komercijos dalimi, svarbu tik gauti pinigų, laiku atlikti užduotį ir parašyti taip, kaip to prašo užsakovas. Svarbu turėti vertybes ir ne jomis spekuliuoti, pardavinėti, o jas ginti.
