Navinykų kaimo kapinaitės

Kokia yra Navinykų kapinių istorija? Žinių išlikę nedaug.

Kapinaitės yra nuošaliau kaimo pirmosios linijos, už vingiuoto Akuotės upelio, su aukštų jos krantų vaizdu.

Kita puse jos jungiasi su Didžiulių kaimo laukais.

Kapinės užėmė pusę margo. Akmeninės tvoros likučiai, kuriuos dar galime pastebėti, byloja, kad jos buvo aptvertos samanom jungtais akmenimis. Anuomet ši technika buvusi populiari. Vėliau vietoj samanų buvo vartojamos kalkės.

 

Rašytinis šaltinis, kuris teikia žinių apie Navinykų ir kitas Punsko parapijos kapinaites, yra 1814–1829 m. mirusiųjų knyga. Joje išvardytos laidojimo vietos.

Per 15 metų, nuo 1814 m. sausio 1 d. iki 1829 m. birželio 7 d., Navinykų kapinėse palaidota 17 mirusiųjų. Tuo metu Vidugirių kapinaitėse palaidota 16, Žvikelių – 20, Mockavos – 64, Zovodos – 43.

Minimais metais jau buvo laidojama antrosiose Punsko parapijos kapinėse. Pirmosios – Punsko bažnyčios katalikų kapinės – buvo ten, kur yra dabartinė bažnyčia, šventorius ir jo aplinka. Jos atsirado, ko gero, buvusioje alkavietėje 1597 m. steigiant parapiją. Pirmąkart minimos išlikusiame Punske bažnytiniame inventoriuje 1740 m. Dokumente rašoma, kad kapinės aptvertos mediniais rąstais. Bažnyčios kapinėse buvo laidojama apie 200 metų. Senosios kapinės (prie kultūros namų) minimos 1820 m. Tai seniausias išlikęs dokumentas, kuriame rašoma, kad kapinės aptvertos tašytomis sijomis ir jas reikia taisyti. Taigi parapijiečiai kapines aptvėrė mūrine, samanomis jungtų akmenų tvora. Jose taip pat daugiausia buvo laidojami Punsko mirusieji. Čia pradėta laidoti ir artimesnių kaimų žmones. Vis dėlto kaimo gyventojai mieliausiai savo mirusius artimuosius laidojo kaimo kapinaitėse. Paskutiniais jų veikimo metais laidota pačius seniausius gyventojus, vaikus iki 1 metų amžiaus ar žiemą, kai buvo smarkiai užpustyti keliai ir sunku buvę mirusįjį nuvežti į Punską.

Tuo tarpu Katalikų bažnyčia stengėsi, kad visi mirusieji būtų laidojami vienose parapijos kapinėse. Tik tokiu būdu buvo galima užtikrinti visas laidojimo apeigas, kurios vykdavo su kunigu ir bažnyčioje, paimti mokestį už laidojimą.

Kaimo kapinaitės ir toliau kaimo gyventojams buvo brangios. Jos skleidė ypatingą energiją. Žmonės, eidami pro jas, palenkdavo galvą, žegnodavosi, meldėsi. Laikui bėgant kapinių mediniai kryželiai supuvo, žemės kauburėliai išsilygino…

Praėjo jau per 100 metų, kai nelaidojama antrosiose (esančiose prie kultūros namų) Punsko kapinėse. Galima spręsti, kad žymiai daugiau metų nelaidojama Navinykų kapinaitėse. Po Antrojo pasaulinio karo nelaimių ir netekčių 1949 m. Navinykų kaimo gyventojai, norėdami atminti savo prosenelius ir padėkoti, kad išliko gyvi, kapinaitėse pastatė betoninį kryžių. Jame įrašė: „Viešpatie, pasigailėk sielų“. Mokytojai su mokiniais (tarp kitko, mano tėtis) kapinių plotą apsodino skarotomis eglėmis.

Šiuo metu kryžius stovi krūmuose vienišas. Jo papėdėje kažkas padėjęs žvakučių, puokštelę žalumynų. Vadinasi, ši vieta dar visiškai neužmiršta.

Išlikusios senosios kapinės, nors sunykusios ir kuklios, neprarado savo sakralinės galios. Jose galiu pajusti laiko tėkmę, gyvenimo ir mirties prasmę. Jaučiu, kad čia ir šiandieną kiekvienam medyje, kiekvienoj žolelėj teka protėvių kraujas. Šių kapinių tyloje girdžiu senolių patirties balsą, gaivinu savo sielą ir kartu mąstau: kiek mes, aštuntoji Navinykų karta (skaičiuoju: 100 metų = 3 kartos), pasikeitėme per šį laikotarpį? Atsakymą randu mintimis persikėlusi į dabartines kapines.

Mūsų laikais kapinės tampa pelninga įmone, prabangos akcentu. O juk tikime, kad tai šventa vieta, žemė – motina, kuri priglaudžia mūsų mirusių artimųjų kūnus. Tai vieta, kupina skausmo, liūdesio, ilgesio, tikėjimo, ramybės, meilės. Kur kitur aptiksime tokią emocijų, išgyvenimų eksploziją, jei ne paslaptingo amžinojo atilsio vietoje? Svarstau, ar yra dar stipresnis jausmas, kuris užvaldo visus šiuos jausmus? Jei yra – tai kaip jį pavadinti?

 (Gal kas gali pateikti daugiau žinių apie Navinykų kapinaites? Gerai būtų išsaugoti kuo daugiau prisiminimų.)

M. Malinauskienė, punskas.pl