Ona Tumelienė ir Petras Dapkevičius apie savo tėvą ir dėdę pasakoja:
– Mūsų tėvui Kazimierui Dapkevičiui, gimusiam 1908 metais, pavyko baigti tik Seinų „Žiburio“ progimnaziją. Čia mokėsi ir sesuo Apolonija (pirmosios mamos), o jų brolis Jonas Dapkevičius, gimęs 1905 metais, baigė ne tik pokariu į Lazdijus perkeltą Seinų „Žiburio“ gimnaziją, bet ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Jis pirmiausia buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ten mokėsi dvejus metus. Tai buvo vargo metai. Ypač trūko maisto. Tada padėjo geri žmonės, šį kartą žydai. Jie prekiaudami galėjo nepaisyti jau esančios demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos ir nuvykti į Kauną. Tokiu būdu nugabendavo maisto besimokančiam Jonui.
Petras Dapkevičius priduria:
– Teko girdėti, kad Lietuvoje, Vilniuje, veikė tokia draugija „Rytas“, kuri padėdavo užsienio (Lenkijos) lietuviams įstoti ir mokytis. Mūsų tėvuko sesuo Ona Dapkevičiūtė (vėliau tapusi Šarkiene, gimusi 1912 m.) taip pat buvo pradėjusi mokslą Vilniuje. Ten mokėsi audimo, bet nebaigė. Seinuose galbūt ta pati draugija savo lėšom pastatė audimo namus, kur buvo plačios staklės. Įdarbindavo Vilniuje audimo išmokytą jaunimą.
Kaimynai Ieva Dapkevičiūtė (senelio duktė) ir Paulius Peciukoniai į mokslus Lietuvoje išleido penkias savo dukras. Iš viso jie turėjo septynias. Penkios iš jų liko Lietuvoje, čia visos baigė aukštuosius mokslus: Ona Gražulienė (1898–1980), Elzė Gražulienė (1904–1995) Kaune, Veronika Navickienė (1907–1975) Kazlų Rūdoje, Magdalena Kirnienė (1913–2008), Ieva Peciukonytė (1915–1998) Kaune. Jos visos įgijo pedagoginį išsilavinimą ir tapo žinomos krašto švietėjos.
Algirdas Mačionis, gyvenantis Seinuose, vienas pirmųjų Seinų bažnytinio choro vedančiųjų, giedantis iki dabar, tik jau rečiau, gimė 1928 metų gruodžio 15 dieną gausioje šeimoje Pagavieniškėse. Čia gyvenę ir Algirdo seneliai Motiejus ir Agota (Petruškevičiūtė – knygnešio Karolio Petruškevičiaus sesuo), ir tėvai. Jo močiutės brolio, knygnešio Karolio Petruškevičiaus dukra Birutė mokėsi Lietuvoje, gyveno Alytuje (mirė prieš keletą metų). Tėvai Petras ir Anelė (Šimčikaitė iš Skarkiškių) Mačioniai turėjo net 15 vaikų.
Algirdas Mačionis pasakoja:
– Mano tėtės Petro Mačionio buvo daug brolių. Du vyriausi Antanas ir Juozas 1918 metais, vengdami lenkų kariuomenės, išėjo Lietuvon savanoriais. Mano senelis, jų tėtė, turėjo pasirašyt tokį sutikimą – kad sutinka sūnus (nors Juozas buvo per jaunas, bet jis vaikščiojo paskui vyresnįjį brolį, tad priėmė ir jį) atiduot į kariuomenę. Užrašė Seinuose, o išėjo į Lazdijus. Antanas buvo kariuomenėj, o paskui Kapčiamiesty prie sienos tarnavo. Po to jam skirta žemės iš Kirsnos dvaro, ten jis pasistatė, gražius arklius laikė ir karves prižiūrėjo. Atvažiuodavo arkliais, kol buvo neuždaryta siena.
Mano dėdė, jauniausias tėvuko brolis Vincas mokėsi Vilniuje, kad taptų kunigėliu. Tai močiutė rudenį rinko sviestą, sūrį džiovino – Vincui į Vilnių. Mums, vaikams, daugiau norėjosi sviesto, sūrio, bet jo nelikdavo, nors karves senelis pats ganė visą dieną. Po kiek laiko tik sužinojo, kad Vincas metė kunigystę. Jis sugrįžo vedęs, nors ir baigęs mokslus. Jis baigė universitetą, dirbo buhalteriu Šakių ligoninėje, ten susipažino su medicinos sesele Brone, kuri tapo jo žmona. Vincas jau miręs, o Bronė Mačionienė gyvena Šiauliuose pas dukrą.
Šnekėta, kad Lietuva nupirko tėvo broliui Vincui Mačioniui namą iš žydo Seinuose. Vokiečių laikais tas namas ir kiti esantys gatvelėje iki bažnyčios sudegė.
Kai 1941 m. buvom išvykę Lietuvon, prisiglaudėme pas kitą tėvo brolį – dėdę Antaną Mačionį Kirsnelėje (Lazdijų rajone prie Šeštokų).
Vincas Češkevičius knygelėje „Iš tikrovės ir iš pasakų“ pamini savo tėvo brolį Petrą: „Mano tėvo Vinco brolis Petras Češkevičius iš Aradnykų išsimokslino Vilniuje, ten sukūrė šeimą, dirbo ilgus metus buhalteriu/finansininku. Jis paskui padėjo Vilniuje mokytis ir pašelpdavo našlaites sesers dukras Izabelę Trainauskaitę (biologijos mokslų daktarė) ir Veroniką Maslauskienę (medikė)“.
***
„Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, arba „Ryto“ draugija – visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikusi 1913–1938 m. Draugijos veikla atkurta 2004 m. balandžio 3 d.
Istorija
Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo įregistruota 1912 m. Petrapilyje. Pagal įstatus jos tikslas buvo „šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija gavo teisę, besilaikydama esamųjų įstatymų ir vyriausybės parėdymų, steigti ir laikyti pradedamąsias mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas ir įvairias kitas vidurines mokymo įstaigas, liaudies universitetus ir visokius kursus, liaudies knygynus, skaityklas ir kitas tolygias švietimo įstaigas, rengti paskaitas, vakarus.
Steigiamasis „Ryto“ draugijos susirinkimas įvyko 1913 m. Vilniuje, Visų šventųjų bažnyčios klebonijoje. Steigėjai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira ir kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius. Susirinkime, pasak protokolo, dalyvavo: 1) generolas Aug. Paškevičius, 2) kun. V. Jazukevičius, 3) J. Kairiūkštis, 4) kun. P. Kraujalis, 5) kun. J. Kukta, 6) kun. P. Bieliauskas, 7) kun. V. Zajančauskas, 8) kun. P. Kemėšis, 9) kun. A. Jakavonis, 10) K. Strazdas, 11) kun. J. Kubilius, 12) kun. A. Varnas, 13) I. Kubilius ir 14) kun. J. Stasiūnas. Susirinkimo pirmininku buvo išrinktas d-ras J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Paskaičius draugijos statutą, steigėjų buvo priimti visi 14 narių. Kiek vėliau dar priimti kun. T. Brazys, D. Malinauskis ir Em. Vileišienė. Į „Ryto“ draugijos pirmąją valdybą, atsisakius kandidatuoti P. Kraujaliui ir 5 kitiems, slaptu balsavimu išrinkti kun. J. Kukta (21 balsas), kun. V. Mironas (20 balsų), L. Gira (20 balsų), kun. J. Steponavičius (19 balsų – jis ir tapo valdybos pirmininku), dr. J. Basanavičius (18 balsų), J. Kairiūkštis (18 balsų). Kandidatais liko A. Smetona (17 balsų) ir kun. K. Maliukevičius.
Draugija įsikūrė Vileišių rūmų pirmame aukšte. Vien 1913–1915 m. buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. 1916 m. vokiečių okupantai „Ryto“ draugiją uždraudė, tačiau vėliau jai vėl leista veikti. 1919–1920 m. kai kurias draugijos mokyklas perėmė valstybė, bet 1921 m. didžiąją krašto dalį užėmė lenkai. Okupacinė Vilniaus prokuratūra iškratė „Ryto“ centro valdybą, penki jos nariai įkalinti Lukiškių kalėjime, vėliau ištremti už demarkacinės linijos. 1922 m. birželio 19 d. dr. J. Basanavičiaus bute „Ryto“ draugijos pirmininku išrinktas kun. Petras Kraujalis, kuris pareigas ėjo iki mirties 1932 m. Jį pakeitė kunigas Kristupas Čibiras, būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys.
„Ryto“ draugijos mokytojai, vykdantys nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir užsienio lietuvių finansuojamos draugijos vadovybės nurodymus, nebuvo lojalūs lenkų okupacinei valdžiai, dažnai su ja konfliktuodavo. Dažniausiai bendraujama buvo peticijomis, ypač kai buvo uždaromos lietuviškos mokyklos. 1927 m. „Rytas“ išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų su 4000 mokinių, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). 1932–1935 m. uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarius 100 lenkiškų Juzefo Pilsudskio mokyklų, 1938 m. buvo uždrausta ir „Ryto“ draugijos veikla.
Tačiau po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviškų mokyklų steigimu ėmė domėtis, o kartu ir organizuoti jų atidarymus „Vilnijos“ draugija. 2003 m. pabaigoje „Vilnijos“ draugijos pirmininkui dr. Kazimierui Garšvai pasiūlius, valdyba pritarė atkurti Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“. Šios draugijos įstatai buvo patvirtinti 2003 m. gruodžio 29 d.
Vilniuje 2004 m. balandžio 3 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko suvažiavimas. Išrinkta dvidešimties narių taryba ir trijų narių valdyba. Pirmininku tapo Algimantas Masaitis.“
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvi%C5%B3_%C5%A1vietimo_draugija_Rytas)
***
2013 m. sausio 31-ąją paminėta „Ryto“ draugijos šimtmetį.
„Tautos mokykla“
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Carinei valdžiai Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, pradėjo kurtis ir veikti įvairiausios draugijos. Itin didelį darbą tautos švietimo, religinio ir tautinio sąmoninimo plėtros kelyje nuveikė XX a. pradžioje – Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Vilniaus krašte – pradėjusios veiklą „Žiburio“ (steigiamasis susirinkimas įvyko 1906 m. sausio 6 d. Marijampolėje), „Saulės“ (įkurta Kaune 1906 m. rugpjūčio 7 d.) ir „Ryto“ (steigiamasis susirinkimas įvyko Vilniuje 1913 m. sausio 13 d.) draugijos. Jos tapo svarbiais lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį vienijančiais centrais.
Tad Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ su pertraukomis veikusi 1913–1940 m. (…).
Nuo 2004 m. balandžio 3 d. atkurtai „Ryto“ draugijai vadovaujantis Algimantas Masaitis (…).
(…) konferencijos tematika: „Ryto“ draugijos veiklą patyrinėti per asmenybes – jos pirmininkų indėlį, apžvelgiant lietuvių švietimo draugijas, padėtį Vilnijos krašte iki „Ryto“. Pageidauta detalizuoti dr. kun. Jono Steponavičiaus – pirmojo „Ryto“ pirmininko atliktus darbus, kunigų Petro Kraujalio bei Krištapo Čibiro, taip pat pasauliečių Juozo Kairiūkščio ir Aleksandro Stulginskio veiklą. Konferencijoje (…) panagrinėta lietuvių švietimo padėtis Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, draugijos atkūrimas bei atkurtos draugijos veikla.
(…) arkivyskupas (tada dar kunigas) Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) į „Ryto“ draugijos pirmininko postą buvo rinktas du kartus (1915 11 08–1916 12 13 ir 1918 08 30–1922 06 19) (…).
(…) „Ryto“ draugijos pirmininkais daugiausia dirbo dvasininkai: 1913 m. sausio 31 d. – 1915 m. balandžio 14 d. – dr. kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08). Kun. J. Steponavičių paskyrus kapelionu į Kaukazo frontą, „Ryto“ draugijai nuo 1915 m. balandžio 14 d. iki 1915 m. lapkričio 8 d. vadovavo Juozas Kairiūkštis (1855 03 05–1937 06 14). Jam išvykus, „Ryto“ pirmininku buvo išrinktas dr. kun. Mečislovas Reinys. „Ryto“ draugijos Centro valdybos pareigas jis ėjo nuo 1915 m. lapkričio 8 d. iki 1916 m. gruodžio 13 d. Nuo 1916 m. gruodžio 13 d. iki 1918 m. rugpjūčio 30 d. „Ryto“ pirmininku buvo Aleksandras Stulginskis (1885 02 26–1969 09 22). Jį pakeitė vėl į pirmininko postą išrinktas dr. kun. M. Reinys (dirbo 1918 08 30–1922 06 19). M. Reiniui išvykus dirbti į Kauno universitetą, pirmininku išrinktas dr. kun. Petras Kraujalis (1882 07 08–1907–1933 08 14), dirbęs nuo 1922 m. birželio 19 d. iki mirties – 1933 m. rugpjūčio 14 d. Ir paskutinis prieškario „Ryto“ pirmininkas kun. Krištapas Čibiras (1888 12 14–1914 05 31–1942 03 23), dirbęs, iki kol sovietiniai okupantai „Rytą“, kaip ir kitas katalikiškas draugijas, uždarė. „Ryto“ draugija Lietuvai atgavus nepriklausomybę savo veiklą, kaip jau minėta, atgaivino tik 2004 m. balandžio 3 d. Jos pirmininku išrinktas ilgametis Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Masaitis. (…)
Renginys Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmečiui – tai pagarba ir padėka tiems, kurie, nepaisant laiko bei politinių trukdžių, pasiaukojamai ir pasišventusiai dirbo, apsaugodami Vilniaus kraštą nuo sulenkinimo – jų dėka skambėjo ir tebeskamba lietuviškas žodis ir bažnyčiose, ir mokyklose, skaityklose-knygynuose, renginiuose…“
(www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/7103-01-29)
Dėkoju už pasakojimus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl