Š. m. gegužės 11 d. vyks Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai, o gegužės 25 d. – rinkimai į Europos Parlamentą ir galimas pakartotinis balsavimas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.
Lietuvoje pasirinktas pusiau prezidentinis valdymo modelis. Lietuvos Konstitucija suteikia Prezidentui daug galių ir funkcijų. Jis vykdo ne tik užsienio politiką, bet yra tiesiogiai atsakingas už įvairias valstybės pozicijas, teismų formavimą, valstybės kontrolierius, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą. Jo vaidmuo Lietuvos institucinėje struktūroje yra reikšmingas ir todėl, kad Prezidentas primeta savo valią kitoms valstybės institucijoms.
Kviečiame pasiskaityti lietuvių poetės ir publicistės Erikos Drungytės įžvalgų, koks turėtų būti Lietuvos Prezidentas. Visas tekstas publikuojamas www.respublika.lt.
„Tai, kad prezidentas privalo būti patriotas, net nediskutuotina. Nes kam kitam, jei ne savo Tėvynei, jis įgaliotas atstovauti? Diplomatas, gebantis viską padaryti savo valstybės labui, nes jo kompetencijai priskirta užsienio politika. Žmogus, apie kurio gyvenimą kalbant nekyla klausimų dėl teisingumo. Nes jo kompetencijai priskirti teismai ir generalinio prokuroro, valstybės kontrolieriaus skyrimas. Tad kalbėti turime apie visas asmens savybes – kokias dorybes jis turi įkūnyti, kad galėtų formuoti teisingumą vykdančios valdžios korpusą? Kad galėtų suteikti ar nesuteikti malonę nusikaltėliui?
Galiausiai vadovas visada yra tas veidas, kuris pirmiausia siejamas su valstybe – kai tariama prezidento pavardė, už jos visada plevėsuoja valstybės vėliava. Mums, jau reklaminės civilizacijos vaikams, atrodo, kad labai svarbu išoriniai dalykai – grožis, iškalba, pozicijos demonstratyvumas. Tačiau Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) nebuvo labai gražus vyriškis, bet laimėjo savo valstybę jos piliečiams be karo… Tad ar ne laikas pagalvoti apie dvasinę vertikalę? Man visada buvo ir liks vienintelis vilties prezidentas – Stasys Lozoraitis. Jo tikėjimas buvo didis. Tikėjimas Dievu, Tėvyne ir savo Tauta. Jis buvo tvirtos moralės, šeimos žmogus, didžiai vertinęs kultūrą, neabejojęs švietimo ir patriotinio ugdymo svarba, pasisakęs už tas vertybes, kurios yra tautų ir kultūrų išlikimo pamatas.
Mums reikia Tautos vedlio. Gal ne grožiu, kostiumėliu ar iškalba labai išsiskiriančio žmogaus, bet tikėjimu, nuoseklumu, pasiryžimu tvirtos asmenybės. Argi ne keista, kad kaip tik apie tai ir nekalbama priešrinkiminiame šurmulyje? Vėl čiuožiama paviršiniais dalykais, trafaretinėmis frazėmis, buitinėmis reikmėmis, pseudoproblemomis. Tose kalbose nėra Dievo, nėra tikėjimo, nėra pasiaukojimo, nuolankumo, priesaikų ginti Tėvynės interesus ir piliečių gerovę. Nėra jokių vidinės diplomatijos apmatų – siūlymų vienyti ir Tautą, ir jos atstovus, dirbančius Seime. Jokių nacionalinės politikos gairių – bekompromisės kovos už nacionalinio ūkio išsaugojimą ir skatinimą, pasitelkus savų piliečių pajėgas, aukojant svetimųjų interesus. Tik kiršinimas, skaldymas, melas, populizmas, balti taikos balandžiai ir aiškus apibrėžimas, kas yra priešai, o kas yra gelbėtojai.“
Erika Drungytė (g. 1971) – poetė, literatūros kritikė, publicistė, įvairių kultūros renginių organizatorė, projektų dalyvė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Gimė 1971 m. sausio 27 d. Kaune. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. 1996–2002 doktorantūros studijos VDU, lektorė. 2002 m. apsigynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete.
punskas.pl