Taikliai sakoma, kad knyga – mokslo šaltinis. Be knygos nėra mokslo, be mokslo nėra ir gyvenimo. Mokslas – didelė galybė. Mokslo nereikia nešioti kišenėj nei ant pečių. Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Be mokslo baltos duonos nevalgysi ir juodos kai kada neturėsi.
Mokydamasis bet kur arba dirbdamas bet ką, žmogus niekada nesijaus pilnaverte asmenybe, negalės iki galo atskleisti savo sugebėjimų ir savo turiningo vidinio pasaulio perduoti kitam. Darbas tik už atlyginimą be pašaukimo – ar tai gerai?
Darbas iš pašaukimo žmogų daro kilnesnį, ir tautai bei visai žmonijai tai yra didžiulė palaima. Sakoma: „Didžiausi darbai pasaulyje yra atlikti ne žmonių su dideliais prigimties gabumais, bet tų, kurie atliko savo darbą geriausiai“ (O. S. Marden). „Darbas yra gyvenimo druska: jis ne tiktai saugo nuo sugedimo, bet duoda ir skonį“ (H. Block).
Kiekvienas galime savo nuoširdžiu darbu tvirtai įsilieti į mūsų tautos istoriją. Istorija yra ta dirva, kurioje tauta giliai įleidusi savo šaknis. Per istoriją susitinkame su praeitimi, bet neužtenka vien iš praeities stiprybės semtis. Istorinė sąmonė suteikia tvirtą pagrindą tautinei savimonei.
Istoriškai esame sena tauta, bet kūrybinis mūsų tautos genijus tebėra dar iki galo neišsiskleidęs. Prieš mūsų intelektinę ir dvasinę viziją – čiurlioniškas filosofinis rytojus, jaunystės idealizmas ir siekiai, pragmatiškas troškimas geriau, kultūringiau gyventi.
Žmogus dažnai nerimsta, ieško, trokšta, vis dar kuo nors yra nepatenkintas, tarsi būtų per maža būti žmogumi… Mums suteiktos visos galimybės – tobulėti iki aukščiausių asmenybės dvasinių vertybių ir žemai kristi iki to, kas vadinama žmogaus dugnu.
Stenkimės elgtis, dirbti, mokytis, gyventi taip, kad nebūtų gėda atsigręžti atgal.
G. Pakutkienė, punskas.pl