Lazdijų rajone prie Metelių ir Simno yra didžiausias pietų Lietuvos ežeras, vardu Dusia. Jo forma apvali ir krantai per daug neapaugę nendrėmis.
Vyresni Radžiūčių, Žagarių, Dusnyčios žmonės 14 kilometrų ilgio Galadusio ežerą iki dabar vadina Dusia. Toks ežero pavadinimas ne tik Dapkevičių, Dabulių ar Klimasarų šeimose dar vis kartojamas, bet ir kitose. Galadusį beveik išilgai kerta siena. Mažesnė ežero dalis priklauso Lietuvai, o didesnė Lenkijai. Lenkijos pusėje krantai daugiausia privatizuoti, daugelio ūkininkų parduoti. Lietuvos pusėje jie apaugę mišku, bet kalbama, kad sklypai parduoti taip pat privatiems asmenims.
Dusnyčios Skripkos ir Dabuliai išlaikė gražias šio ežero pakrantes. Juozas Skripka, o anksčiau jo tėvas a. a. Mikas vasarą valtimi avių pulkelį perkeldavo ganytis į salą. Dabar jau avių nelaikoma ir sala nešienaujama. Pro Prano Dabulio laukus tekanti upė vis dar vietinių žmonių vadinama „upė Dusia, ba išplaukia iš mūs Dusios ažaro ir plaukia in Alnų ažarų“. Nuo senovės prie ežero kūrėsi sodžius. Nuo ežero vardą gavo vėliau į kolonijas išėjęs kaimas. Apie tai „Aušroje“ (1973 m. 20 nr. 9 psl.) Žagariškis rašė: „Dusnyčios kaimo pavadinimas kilęs iš pirmykščio Galadusio ežero pavadinimo, tokiu vardu minima upė Dusia. 1522 m. spalio 22 d. karaliaus Žygimanto I dokumente, kur dovanojamos aplinkinės girios Stabingių dvarui, paminima ir upę Dusnyčią. Labai neteisingai pasielgė prieš keletą metų Seinų melioracijos inspektoratas melioruodamas tą upę – sugalvojo naują pavadinimą „Lącząca“. Aiškina vardą – todėl, kad ji jungia Galadusį su Alnų ežeru. Turbūt panašiu metu perkrikštyta ir Seinų upė Seina į Marycha.
Dusnyčia jau kaip kaimas minima 1743 m. Seinų parapijos knygose Dusnycos arba Podusnycos vardais. Reikia žinoti, kad tai žymiai senesnis kaimas, priklausė Lazdijų starostijai.
Iš vakarų pusės kaimas apsuptas Galadusio ežero vandenų. O iš rytų kaimo krantus plauna Alnas. Iš pietų pusės kaimas jungiasi su Krasnagrūdos kaimu. O šiaurėje siena su Lietuva. Upė dalina kaimo žemes į dvi dalis.
Dusnyčios kaimas susidarė iš kelių dalių: Dusnyčios sodžiaus, palivarko (po II pasaulinio karo) Dusnyčios, jo žemes padalinus tarp bežemių (…), ir Tarnaukos, netgi dviejų Tarnaukų, kurių kilmę aiškino J. Vaina „Aušros“ 1971 m. 17 nr. 4 psl. Stovintis ant upės malūnas turi virš 300 metų. Iki vokiečių okupacijos dar malė, net ir pikliavojo. Gyvena ten ir senas malūnininkas Andrius Makauskas, 84 metų, malūną pirkęs 1920 m. iš K. Rubinavičiaus už 1000 dolerių, nelengvai uždirbtų Amerikoje. Naujus girnakmenius užsakęs 1923 m. Kaune ir iš ten arkliais juos parsivežęs.“
G. Pakutkienė, punskas.pl