Jaučiame didelę pagarbą seniems žmonėms, juos mokiusiems mokytojams, jau nedaugelio minimiems daraktoriams. Jie gal be tinkamo išsilavinimo, bet su didele gyvenimo patirtimi mokė ne vien skaityti ir rašyti, bet išminties, galvojimo, pagarbos artimui, meilės tėvynei ir gimtam lietuviškam žodžiui, savo tėvų ir protėvių kalbai, tikėjimo Dievu.
Sakoma, kad kaimiečių išlaikomas XIX a. – XX a. pradžioje daraktorius pavadinimą gavo nuo lenkų direktoriaus. Tai byloja apie aukštas pareigas. Mokė ir motinos, verpdamos rateliu, kaip vaizduojama Rimšos skulptūroje, mokė kaimo žmonės, mokantys rašyti, skaityti, skaičiuoti ir turintys gebėjimų mokyti. Mokė ir patardavo gyvenimo klausimais, pateikdavo istorijos ir geografijos žinių.
Spaudos draudimo laikais (1865–1904) Lietuvoje paplito nelegalios daraktorių mokyklos. Daraktorius, kaip ir siuvėjas (tuo metu populiariausias amatas), paeiliui gyvendavo pas mokinių tėvus. Siuvėjas buvo, kol apsiūdavo šeimą, o daraktorius – kol išmokydavo vaikus.
Lietuvoje nuo 1871 m. už vaikų mokymą caro valdžia daraktorius ir tėvus ėmė bausti. Po 1905–1907 m. revoliucijos bausmės oficialiai panaikintos, tačiau daraktoriai vis tiek buvo persekiojami.
Lyginant su šių dienų mokytoju, daraktorius buvo mažai išlavintas, dirbęs gana primityviais metodais ir turėjęs labai prastas mokymo sąlygas. Bet atkreipiant dėmesį į tai, kad jis dirbo slaptai, persekiojamas, ir kad tarp ano meto pradžios mokytojų rusų pasitaikydavo taip pat nemokančių rašyti bei rašytinių tekstų skaityti, tenka daryti išvadą, jog tiek išsilavinimo, tiek mokomojo metodo atžvilgiu daraktorius ne tiek jau buvo atsilikęs nuo greta dirbančių mokytojų.
G. Pakutkienė, punskas.pl