Bičiulis Gintaras Lučinskas, labai nuoširdus dzūkas, kurio niekada gyvenimas nelepino ir nelepina, istoriografas, Lietuvos patriotas, prieš keletą mėnesių man pasakė: „Vinculi, ruoškis žygiui, skirtam Didžiosios kunigaikštienės Birutės vardo ulonų batalionui suteikimo 20-mečiui paminėti“. Ilgai svarsčiau, ar sugebėsiu ir ar pajėgsiu. Buvo galima pasirinkti dvi žygio trasas: 26 km ir 40 km. Kadangi jaunystėje teko išbandyti ekstremaliomis sąlygomis ir 100 km trasas, todėl, likus iki žygio pradžios 10 dienų, užsiregistravau ir pasirinkau 40 km trasą.
Prisimindamas ir pagerbdamas buvusius tarnybos draugus, dar pasiėmiau 7 kg sveriančią kuprinę (tekdavo nešti ir 40 kg sveriančią kuprinę, „glamonėjant“ 40 laipsnių dykumų karščiui). Daug ir labai naudingų praktinių patarimų davė ne kartą panašaus pobūdžio žygiuose dalyvavęs karininkas Gintaras Lučinskas.
2014 m. rugsėjo 20-osios rytą Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono aikštėje Alytuje išsirikiavo 427 žygio dalyviai: šauliai, policininkai, kariškiai, jaunuolės ir jaunuoliai, moterys ir vyrai. Žygio dalyvius kariškai pasveikino bataliono vadas plk. ltn. Mantas Paškevičius, Lietuvos Seimo narys Raimundas Markauskas, Birutiečių žygeivių klubo prezidentas vyr. serž. Linas Genys.
Apie 10 km man žygiuoti sekėsi puikiai, nes pirmą kontrolės punktą pasiekiau pirmame dešimtuke (iš 427 dalyvių). Bet kai prasidėjo miške fizinės ištvermės išbandymo trasos su stačiomis įkalnėmis ir skardžiais bei vandens kliūtimis, pajutau, kad mano fizinės galios senka…
Žymiai jaunesni, 20–40 metų (juk man per 67-eri), žygeiviai į miškų įkalnes kopdavo stačiomis, o aš repečkojau keturiomis ir slysdavau žemyn, o ant viršūnės tekdavo gaudyti orą ir keletą minučių ilsėtis.
Miškų skardžiais jaunimas leisdavosi labai greitai ir stačiomis. Aš irgi pabandžiau leistis ne „laipteliu“, bet kaip jie… Man taip leidžiantis apie 5 metrus pajutau nepakeliamą šlaunų keturgalvių raumenų skausmą, neišlaikiau pusiausvyros, pargriuvau ir keletą metrų riedėjau „volu“ miško kilimu, bet nesusižeidžiau ir net dantų protezai, pagaminti gydytojos Jadvygos Matulevičienės – neiškrito.
Žygiuodamas šalia Nemuno lygia vieta atsigaudavau. Po kiekvienos fizinės ištvermės išbandymo kliūties jaučiau, kad mane apleidžia fizinės, bet ne dvasinės jėgos. Net viename kontrolės poste jauni, žavūs ir stiprūs kariškiai man patarė pasilikti pas juos… Kadangi aš be jokios prievartos dalyvavau šiame žygyje bei norėjau išbandyti savo jėgas ir ištvermę, trasos „trumpinti“ nesutikau.
Nužygiavus apie 30 km žygeiviai „praretėjo“ – eidavo po 1–3 kas 500–1000 metrų. Šioje žygio trasos atkarpoje mane sparčiais žingsniais pasivijo apie 18 metų jaunuolis. Pastebėjau, kad jis žymiai sumažino žygio spartą. Susipažinom. Tai buvo Lukas Juozapavičius iš Marijampolės, jau ketvirtą kartą dalyvaujantis panašaus pobūdžio žygiuose. Ilgiausia žygio atkarpa, kurią jis įveikė, tai 70 km. Pastebėjau, kad Lukas turi dar labai daug jėgų ir ryžto, ir gali labai sparčiai žygiuoti į finišą, todėl jam tariau: „Lukai, keliaukite į tikslą vienas, be manęs“. Lukas man atsakė, kad iki finišo manęs nepaliks, nes pastebėjo, jog man sunku.
Su dvasinguoju Luku ir bendraminčiu Gintaru Lučinsku, atėjusiu prie finišo tiesiosios pasirgti už mane, sėkmingai užbaigėme žygį.
Žygio metu vyravo gera nuotaika, humoro pliūpsniai. Tai kompensavo fizinę įtampą ir didelį nuovargį. Mane ypač sužavėjo Moterties upelio pralaida-tunelis (60 metrų ilgio), esantis šalia Nemuno sodų miške. Nustebino šio inžinerinio įrenginio architektūrinis kruopštumas, didingumas ir projekto tikslumas. Pirmą kartą pamačiau tokius Nemuno skardžius (šlaitų aukščiai per 100 metrų ar net daugiau) su medžių nuošliaužomis. Tokių Lietuvoje dar nebuvau matęs.
Dėkoju žygio organizatoriams, ačiū Lukui, Gintarui ir žmonai Jadvygai, kuri pagamino jėgų eliksyrą iš medaus, citrinos ir „Birutės“ mineralinio vandens.
Kaip ligoninės veikla prasideda nuo drabužinės ir registratūros, taip ir žygio „veidas“ prasidėjo nuo žygeivių registracijos ir jų sutikimo finiše. Žygeivius registravo ir sutiko geranoriškos, nuostabios savo fizine ir vidine dvasia bataliono BIRUTĖS – nuoširdžiai ačiū!!!
Būkit sveiki ir laimingi. Iki naujų žygių.
Dm. plk., dr. Vincas Gudukas
Šaulių sąjungos narys, dimisijos pulkininkas dr. Vincas Gudukas (G. Lučinsko nuotr.)