Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėją dr. Joną Malinauską kalbina Sigitas Birgelis.
S. Birgelis: Neseniai Vatikane pasibaigė dvi savaites trukęs Katalikų bažnyčios vyskupų sinodas. Nors prabėgo jau šiek tiek laiko, apie ten vykusias diskusijas bei priimtus dokumentus dar ilgai bus kalbama. Kada pradėti organizuoti sinodai, kaip dažnai jie šaukiami, kokia jų reikšmė?
J. Malinauskas: Vyskupų Sinodo institucija buvo įkurta Vatikano II Susirinkimo pabaigoje. Vykdydamas Susirinkimo valią, Sinodą įkūrė popiežius Paulius VI 1965 metų rudenį, tris savaites prieš Susirinkimo uždarymą. Sinodas – tai visoms pasaulio Vyskupų konferencijoms atstovaujanti popiežiaus patarėjų taryba, sušaukiama svarbiais Bažnyčios gyvenimo klausimais. Pats Sinodas nieko nesprendžia, neskelbia Bažnyčios mokymo, o tik pataria popiežiui. Nuo Sinodo įkūrimo iki dabar jis buvo sušauktas 26 kartus: buvo surengta 13 vad. eilinių asamblėjų, rengiamų periodiškai iš anksto numatytomis temomis, 6 specialios, skirtos regioninėms problemoms (pvz., dvi asamblėjos buvo skirtos Bažnyčiai Europoje), ir 3 neeilinės, sušauktos specifiniais klausimais. Neeilinių kategorijai priklausė ir pastaroji, ką tik pasibaigusi Sinodo asamblėja. Ji buvo skirta šeimos tematikai.
Ar daug sinodų buvo sušauktų Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pontifikatų laikais?
Jonas Paulius II Sinodą buvo sušaukęs 15 kartų, Benediktas XVI – 5.
Kodėl paskutinis Vyskupų sinodas susilaukė didelio atgarsio pasaulyje? Kokie buvo svarstomi reikalai?
Šis Sinodas buvo sušauktas šeimos klausimais. Šiandien šeima, ne tik katalikiška sakramentinė santuoka, bet šeima kaip visuomenės gyvenimo institucija, kaip elementari natūrali žmonių bendro gyvenimo forma – išgyvena krizę. Kai kas šiandien kvestionuoja dar neseniai įrodymų nereikalavusį dalyką, kad šeima – tai vyro ir moters bendras gyvenimas, tai vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų tarpusavio ryšiai. Tačiau svarbi ne tik pati šeimos samprata. Jei šiandien katalikai skiriasi ar gyvena nesusituokę, kaltas ne tik kitoks jų požiūris į šeimą, bet taip pat įvairūs praktiniai sunkumai, nedarbas ar menki uždarbiai, būsto neturėjimas, migracijos sukeliamos problemos. Mums labiau pažįstama labai tvarkinga darbo migracija į Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką, bet pasaulyje yra kur kas sudėtingesnių, tragiškų situacijų, kur desperatiškas bėgimas į kitą šalį vienintelis būdas išgelbėti gyvybę. Tokiomis sąlygomis šiandien gyvena daug žmonių pasaulyje, tarp jų ir katalikų.
Bažnyčia kažkiek prisideda prie šių tragedijų sprendimo, ne tik labdaros organizavimu, bet visų pirma mobilizuodama tarptautinę bendruomenę. Šioms problemoms buvo skirta dėmesio ir Sinodo darbuose. Vis dėlto jis buvo sušauktas ne dėl šeimas slegiančių socialinių ir ekonominių problemų, kurios tik dalinai ir tik specifine prasme priklauso Bažnyčios kompetencijai, bet visų pirma dėl problemų šeimų sielovados sferoje. O tarp jų pati svarbiausia yra ta, kad nemaža dalis katalikų šiandien gyvena bažnytiniu požiūriu nereguliariose santuokose, yra išsiskyrę ir sudarę antrą civilinę santuoką. Vieniems tai savaime įvykęs nutolimas nuo tikėjimo ir jie iš to didelių problemų nedaro. Bet yra ir tokių, kurie nori dalyvauti bendruomeniniame bažnytiniame gyvenime, bet dėl savo padėties negali pilnutinai gyventi sakramentinio gyvenimo, negali priimti Komunijos, ir tai skaudžiai išgyvena, jaučiasi atstumti. Tai tik keli pavyzdžiai. Sinodo tematika buvo labai plati.
Kokius nuostatus (gal nuotarmes) priėmė Sinodas? Kiek žinau, vyskupai nebuvo vieningi, ne visiems tie nuostatai patiko.
Reikia patikslinti, kad šis Sinodas metodiniu požiūriu buvo šiek tiek kitoks negu paprastai. Ką tik pasibaigęs Sinodas nesuformulavo pasiūlymų popiežiui, o tik parengė dokumentą, kuris reziumuoja visas Sinodo metu svarstytas temas. Šio dokumento pagrindu pokalbiai bus tęsiami po metų. Jau yra sušaukta kita šeimos temai skirta Sinodo asamblėja, kuri vyks 2015 m. spalio 4–25 d.
Tai, kad kai kuriais klausimais nuomonės skiriasi, sakyčiau, yra natūralu, ypač palietus tokius jautrius dalykus kaip noras labiau įsijausti į problemas tų žmonių, kurių santuokos sužeistos, parodyti jiems daugiau dėmesio ir supratingumo, bet tuo pat metu būti ištikimiems Bažnyčios mokymui. Baigiamąjį šios Sinodo asamblėjos svarstytų problemų sąrašą iš viso sudarė 62 paragrafai. Paskutinę dieną jis buvo patvirtintas vyskupams atskirai balsuojant už kiekvieną punktą. Pagal Sinodo reglamentą, kad pasiūlymas būtų priimtas, reikia 2/3 daugumos. Šį kartą tokios daugumos negavo 3 iš 62 paragrafų, tačiau ir už juos pasisakė daugiau kaip pusė vyskupų. Tie trys „nepraėję“ punktai lietė Komuniją antroje santuokoje gyvenantiems žmonėms ir požiūrį į homoseksualias poras. Popiežiaus nurodymu kartu su baigiamuoju svarstytų dalykų sąrašu buvo paskelbti ir balsavimo rezultatai, kad matytųsi, kokie yra pritarimo svarstytoms temoms mastai.
Kokią reikšmę Bažnyčios ir žmonių gyvenime turės Vyskupų sinodo priimtas dokumentas?
Kaip sakyta, šiame dokumente sutelktos temos bus svarstomos po metų ir tik po to bus suformuluoti Sinodo pasiūlymai popiežiui. Dabar visa Bažnyčia, ne tik vyskupai, bet visi tikintieji, turi metus laiko susipažinti su tuo, ką svarstė vyskupai Romoje, dėl ko turėjo maždaug vieningą nuomonę ir dėl ko vieningos nuomonės neturėjo. Kai po metų Sinodas baigs darbą ir įteiks popiežiui pasiūlymų sąrašą, jo pagrindu popiežius paskelbs oficialų Bažnyčios mokymo dokumentą. Iki to laiko dar gali pasikeisti požiūris į jau nagrinėtus dalykus, gali atsirasti ir naujų idėjų. Kad ir kaip būtų, Sinodas tik patars popiežiui. Tačiau šiuo atveju svarbiausia, jog keistųsi požiūris į sužeistas šeimas. Santuokos neišardomumui nusižengę katalikai nėra nepataisomi nusidėjėliai. Netinka apibendrinimai, netinka, kaip ne kartą sakė vyskupai, taisyklė „viskas arba nieko“, o svarbiausia, reikia daugiau jautrumo, draugiškumo, gailestingumo. Bažnyčia, kaip sakė popiežius Pranciškus, užbaigdamas šį Sinodą, neturi būti nei nedraugiškai susikausčiusi, įsitvėrusi įstatymo raidės, nei apsimestinai gailestinga, neturi pasiduoti pagundai „akmenį paversti duona“, bet neturi ir „duonos paversti akmeniu“. Popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs, kad Bažnyčią jis suvokia kaip karo lauko ligoninę, kurioje pirmiausia tvarstomos žaizdos, o tik po to nustatinėjama diagnozė.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl