-
Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.
Varšuva išstumta iš žaidėjų, turinčių įtakos krizės Ukrainoje suvaldymui. Taip mano ne vienas lenkų politikos apžvalgininkas. Rytų Europos klausimų ekspertės Marijos Pšelomiec (Przełomiec) nuomone, postūmį tam suteikė triukšmas dėl Lenkijos parlamento spikerio nesuvaldyto liežuvio. Pasak jos, Radoslavas Sikorskis ne tik sumenkino savo, kaip buvusio Lenkijos URM ministro, reputaciją, užraukė gėdą sau pačiam, bet ir smogė Lenkijos, kaip Ukrainos advokatės Europoje, reputacijai. Triukšmas kilo po to, kai R. Sikorskis, duodamas interviu amerikiečių žiniatinkliui „Politico“, prasitarė apie Vladimiro Putino pasiūlymą Lenkijos premjerui „pasidalinti“ Ukrainą.
Pokalbis vyko 2008 m. „Tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos Putinas pasakė mano premjerui Donaldui Tuskui jam lankantis Maskvoje. Jis kalbėjo, jog Ukraina dirbtinė valstybė, o Lvovas yra lenkiškas miestas, tai kodėl gi mums šiuo klausimu nesusitarus. Laimei, Tuskas neatsakė. Jis žinojo, kad yra įrašinėjamas“, – Sikorskį citavo populiarus savaitraštis. (Įdomu, ar Tuskas, tarkim, nežinodamas, kad pokalbis įrašomas, būtų Putino pasiūlymą priėmęs? Šie žodžiai Lenkijoje sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Sikorskis apkaltino žurnalistus, jog šie neteisingai suprato jo žodžius, bet tą pačią dieną jam teko sukviesti juos į antrą spaudos konferenciją ir atsiprašyti. R. Sikorskis atsidūrė savotiškame užribyje. Ant jo supyko žurnalistai, nuo jo nusisuko partiečiai, opozicija reikalavo jo galvos, premjerė pamokslavo viešai, o prezidentas pasiūlė savo prisiminimus palikti memuarams.
Mes pažįstame R. Sikorskį kaip ne itin gerą Lietuvos draugą: nei mūsų užsienio reikalų ministro atsiprašymai, nei Seimo narių keliaklupsčiavimas, nei pažadai „gerinti sąlygas“ ar nuolaidžiavimai tomaševskininkų partijai, Sikorskio retorikos ar net papudruotų grasinimų Lietuvai nesušvelnino. Tačiau kad Sikorskis nesuvaldė liežuvio arba tiesiog pakalbėjo neatsargiai, mažai kas tiki. Žmogus, berods, septynerius metus vadovavęs Lenkijos užsienio politikai taip negalėtų klysti. Galimas daiktas, R. Sikorskį – „Europos diplomatijos žvaigždę“ – įskaudino Lenkijos seimo maršalkos postas, kurį jis laiko karjeros smukimu. Briuselyje jokio posto jis negavo, į ten išvyko D. Tuskas.
