Per visą Lietuvą (per laikraščius, televiziją, radiją, internetinius portalus) nuaidėjo žinia – Žydrūnas Ilgauskas netenka Lietuvos Respublikos (LR) pilietybės! Prezidentė nepraleido progos teikti atitinkamas įstatymo pataisas, dar kartą kilo diskusijų banga, savo požiūrius pateikė dalis seimūnų. Net Konstitucinio Teismo pirmininkas buvo priverstas aiškintis. Tad galimybės LR piliečiui turėti ir kitos šalies pilietybę (dvigubos pilietybės) klausimas yra išties aktualus.
Diskusijoje dvigubos pilietybės šalininkai teikia įvairius argumentus, jų nuomone, pagrindžiančius tokio sprendimo galimybę ar net būtinumą. Pabandysiu pateikti subjektyvų šių argumentų vertinimą, išeities tašku paimdamas Lietuvos Respublikos kaip nacionalinės valstybės išlikimo perspektyvas.
Iš Lietuvos pastaruoju metu išvyko daug lietuvių, kuriems reikia padėti išlaikyti lietuvybę ir ryšius su Lietuva.
Viešoje diskusijoje suplakami du dalykai – tautybė ir pilietybė. Jei kažkoks lietuvis tampa kitos valstybės piliečiu ir netenka LR pilietybės, tai visai nereiškia, kad jis nustoja būti lietuviu. Tai tiesiog reiškia, kad jis atsisako pareigų ir teisių, kurios jį sieja su LR. Šiais laikais pilietybė gana lengvai (mano nuomone, pernelyg lengvai) keičiama, tiesa, su tam tikromis sąlygomis. O tautybė, ypač kai asmuo yra subrendęs, keičiama sunkiau, nes priklausomybė tautai, bent jau Lietuvoje, nėra juridinių santykių subjektas. Jei jau gimei lietuvių šeimoje, jei gimtoji kalba yra lietuvių, baigei lietuvišką mokyklą, galiausiai jei galvoji lietuviškai – tai tu ir esi lietuvis, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės pilietybę turi, kas tavo sutuoktinis, kaip kalba, kokioje mokykloje mokosi tavo vaikai, kokį verslą turi ar kokiam darbdaviui dirbi. Tai – tarsi apgamas, gaunamas gimstant ir lydintis visą gyvenimą. Nebent būtų išoperuojamas. Skausmingai arba ne. Bet kuriuo atveju, savo valia. LR pilietybės netekimas nereiškia automatiško ryšių su giminėmis, draugais, tauta nutrūkimo. Nutrūksta kitkas – priklausymas LR politinei bendruomenei, galimybė tiesiogiai dalyvauti svarbių valstybės reikalų sprendime. Nutrūksta ryšys su valstybe. Tik tiek.
Žmogus, gimęs Lietuvoje ar LR piliečio šeimoje, turi prigimtinę teisę būti LR piliečiu.
Argumentas ir teisingas, ir ne visai. Teisę būti piliečiu toks asmuo tikrai turi. Bet turi teisę ir nepasinaudoti šia teise arba jos atsisakyti. Sąmoningai pasirinkdamas kitos šalies pilietybę, LR pilietis automatiškai netenka LR pilietybės. Tai numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią piliečiai patvirtino referendumu. Todėl iš pagrindų neteisingas teiginys, kad LR valdžia „savo sprendimu atima pilietybę“. Jis, aišku, turi didelį emocinį poveikį mažiau įsigilinusiems į klausimo esmę skaitytojams ar klausytojams, tačiau juos rimtai klaidina. LR valdžios institucijos tik konstatuoja, kad tūlas asmuo pagal galiojančius teisės aktus, kuriais įgyvendinamos konstitucinės normos, neteko LR pilietybės; valdžios veiksmai susiję tik su šio netekimo konstatavimu ir įforminimu, pareikalaujant grąžinti pilietybę patvirtinantį dokumentą ar tiesiog nebepratęsiant jo galiojimo.
