„Išsipildymų naktis“
Išeisiu pažiūrėt, koksai mėnulis šiąnakt –
gal metas jau? gal pilnatis?
Girdėjau kuždantis, seniai girdėjau šnekant, –
šią naktį viską pildantis. (…)
Justinas Marcinkevičius
Marytė Klimasarienė pasakoja:
– Su jaunesni sesi Aneli Dusnyčoj buvom vadzinamos „ana va Petruškevičų gražuolės“. Jauna tai sarmatlyva buvau. Kap taikėsi dzyrbc Krasnagrūdos dvari – pošnioj, tai ty buvo dzidelių medzų: ir obelų, grūšų. Tai kap dvarokai aprimsta, vakari ainam obuoliauc. Ty ankscyva obelis buvo. Tai prisidzyrginam, net pūslės. Rudenį vėl an laukinių kraušukių tėvas sakydavo: „Ainam, Marute, grūšauc“. Priskracam maišukus ir an stubos an spalių paberam. Už kluono pas mus buvo saldzulis.
O prieš Kūcas seniau gruodzo 8 dzienų Sainuose dzideli šv. Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai buvo. Vienplaukės nėjom in bažnyčų – prūsinukes rišosi visos moterys (jas parveždavo iš Lietuvos, kur pirkosi po 5 litus, buvo gana brangios). Nešojo trumpesnius arba ilgus sijonus, paskui trumpesnius, bet kelnių nebuvo mados nešoc merginom ir moterim. Cik daug vėliau.
Neseniai prasidėjęs adventas – tai laukimo, rimties, vilties, maldos ir susikaupimo metas prieš šv. Kalėdas. Adventu šis laikas ne veltui vadinamas. Tai lyg ir kvietimas permąstyti, išnagrinėti praeinančius metus, nuveiktus darbus, susitaikyti su savim ir artimaisiais. Tai laikas, kai susitinku ir naujai susipažįstu su pačiu savimi, išgyvendamas vidinio susikaupimo džiaugsmą, maldos, gerų darbų darymo laiką. Tai laikas, skirtas suprasti tikrąją šv. Kalėdų prasmę, susijęs su Kristaus gimimo laukimu.
Per keturias advento savaites galime dalintis vieni su kitais meile ir supratimu. „Tai įsiklausymo ir gebėjimo išgirsti laikas“. Advento esmė – malda, pasninkas, geri darbai, atgaila.
Adventas turėtų būti tinkamas laikas daugiau ir dažniau dėkoti, o mažiau ir rečiau reikalauti. Tai laikas atrasti naują kelią į gilesnį tikėjimą, į nuolankumą, į kantrumą, į artimo meilę, gebėjimą atleisti bei neteisti.
Marytė Jančienė sako:
– Seniau no gruodzo 13 dzienos – šv. Lucijos (globėja prašancų pagalbos dėl regėjimo) dziena po dzienos pradėdavom skaičuoc mėnasius iki Kūcų. Kiekviena dziena acicinka atskirų mėnasį. Kokias oras tų dzienų – tokias bus ir kitų metų mėnuoj, pvz., praėjus 12 dzienų no Lucijos – acicinka Kūcų dzienai: kokia šįmet toj dziena – tokias kitais metais bus gruodzo mėnuo. Raikia sau užsirašyc, pildėsi.
Kūčios – ypatinga diena, vakaras. Kiekvienas stengiasi Kūčių vakarienei sugrįžti iš tolimiausių vietų ir kraštų, ši stebuklinga vakarienė prie vieno stalo kasmet suburia visus šeimos narius.
Kalėdų naktį gimstantis Kristus skelbia pasauliui meilės, vilties ir tikėjimo žinią.
Išmintingi seneliai spėjo orus. Jei spalį pasnigo „an medzų lapų“ – tai žiemą bus daug sniego. Jei šerkšnas per Kūčias, tai vasarą soduose bus daug vaisių. „Jei Kalėdos su ledu, Nauji metai – su bradu“. Ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad sniegingos Kalėdos neretai reiškia atodrėkį per Naujuosius. Jei Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų. Kai Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės – be lietaus. Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos bus baltos. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, vasara bus lietinga; jei medžiai pliki, vasara bus šilta ir sausa. Jei Naujųjų metų saulė skaisti – bus geri metai, jei ne – blogi. Jei per Naujuosius metus medžius šerkšnas aptraukia – bus geri metai, jei rūkas gula ant žemės – blogi.
Advente verpta, austa ir daug žaista, norint pagerinti kitų metų derlių.
Juozas Grigutis pasakoja apie savo tėvelio Kūčias, apie gimtą Navasodės kaimą, kur pokariu prabėgo jo varginga vaikystė. Karo metu sunku buvo gauti duonos kąsnį. Jo tėvas iš Žvikelių – jaunas atėjo užkuriomis pas našlę Kupstienę, kurios vyras mirė prieš karą, palikdamas mažus tris našlaičius ir 19 ha žemės.
Juozas ir jo jauniausia sesuo (antros santuokos) buvo mažiausi gausioje aštuonių žmonių šeimoje. Jei bėda ištikdavo – slėpdavosi po ilgu senos močiutės Kupstienės arba mamos sijonu.
Per Kūčias, rodos, kaip ir paprastą dieną visi aštuoniese susėsdavo už didelio, ilgo stalo.
– Gali sėdėjo tėvelis, – prisimena J. Grigutis. – Jis žagnodavos, ir visi jam iš paskos kalbėjom maldų. Jokių šnektų, nes tuoj galima buvo gauc šaukštu kakton. Tai dzidelei vakarienei iš Sainų parveždavo silkių šmalcuvkių du kilogramus – tai geros, didelės, riebios sūdzytos silkės, pamirko ir supjausto su svogūnu. Valgėm su šucytom bulvėm. Kūcų vakarienei buvo sližikai su aguonom, kisielius iš pokelio, kompotas iš dzovytų obuolukų ir grūšukių. Rami vaikystė graitai praėjo…
Tėvas turėjo, atrodė, gerų draugų Burokuose, sėkmyngai parsivedė kumelaitį iš Lietuvos per sienų. Per karų, kap užėjo vokiečai, paėmė iš mano tėvuko an fronto abi kumelas, tai kažkas pastebėjo ir inskundė, už tai nuteisė pusei metų. O jis buvo aukštas vyras ir sciprus. Išvežė kalėc, Vokietijoj dzyrbo tvartuose. Tėtė ty tadu Kūcas suciko. Grįžis pasakojo, kap prieš Kūcas privežė runkelių gyvuliam in tvartus, kad jau neraiktų per šventes, ir vienų dzidelį paslėpis po skvernu parsinešė, supjaustė ir apkepė an pečuko, vadzyto koza. Apkepis pats valgė ir davė kiciem kaliniam. Tai jiem tadu buvo tokios Kūcos – toli no namų ir alkani. Jei gaudavo srubos balcytos su keliom bulvėm ir gruci, tai buvo labai gerai. Iš ty po pusės metų grįžo kap šešėlis, svėrė cik penkiasdešimc kilogramų. Sykiu kalėjo ir Aleksa Jonas iš Žvikelių. Anus da ir mušč gaudavo, ba buvo silpnesnis ir visai nepajėgdavo, kap raikėjo dzideli akmenys vilkc.
In Sainų bažnyčų iš mūs Navasodės kaimo aidavom dažnai pėsci: susiranka jaunimas ir pakeliui prisijungia Lumbių vaikai, jaunimas. Smagu buvo aic. Taikėsi ir rogiakelis, tai rogėm in rasotas. Buvo tokių žiemų, kap ir purvynas buvo per Kalėdas.
Tėvų už Burdino šaikos grobscymus (neva apskundė, kad rėmė) Suvalkų kalėjimi tardė, nuteisė, po mėnasio nuvežė ir Grudziondzi kalėjo, o paskui pervežė in Seradzį. Cik po dvejų metų tėtė Mykolas parėjo leisgyvis namo.
Mano mama negavo rodos išmokėc duoklių mėsos, bulvių, javo ir mokescų, ba an prastos ir neišdzirbtos, netrąštos žamės neužaugdavo, tai ateidavo sekvistatorus ir paimdavo gyvulius, ir kų cik galėjo paimc, tai ėmė.
Tėtė grįžis po dvejų metų iš kalėjimo kap cik an kojų laikėsi, buvo išvargytas. Parėjo an Velykų, tai nebuvo nei ko puodan dėc, nei grūdo sėc, nei bulvių. Tai gerai, kad šaimyna – broliai, sasarys padėjo. Bet visur buvo ne pyragai. Ėjo pas dzidesnius ūkinykus ir sunkiai dzyrbo, nor užmokescis, kap ir maicinimas, buvo menkas. Bet tep pamaži prasigyveno, nor anksci neteko sveikatos ir mirė būdamas šašasdešimc dvejų metų.
Niekad nenorėtau anų laikų, kad jiej nieko neišcikt nepritekliuj ir kalėjimuose… Kad šeimyna grįždavo in namus – tai močutės ir mamos maldos ir giesmės su mumi, vaikais.
Mano mama Marijona (Vainaitė) turėjo maldaknyges iš „Šaltinio“ spaustuvės. Giedojo ji gražai per šermenis ir laidotuves. O iš tėtės pusės giedojo dėdė Vincas ir dėdė Antanas Grigucai. Seniau žmonės daugumoj nemokėjo skaicyc, bet užtenka, kad išgirsta giedanc, ir jau prisijungia, ir giedodami tuoj išmoksta atmintinai.
E. Pakutkienė, punskas.pl