2014 m. gruodžio 7-osios sekmadienis buvo nepaprastas – Žagarių bažnytėlėje paminėti visi per 30 metų joje dirbę kunigai bei pagerbti vietiniai meistrai, devyniems žmonėms, padėjusiems statyti šventovę, įteiktos padėkos. Šį sekmadienį prie altoriaus mišias atnašavo joje dirbę kunigai, o jų susirinko šešetas: Petras Gucevičius, Marius Talutis, Česlovas Baganas, Bernardas Augaitis, Arūnas Kesilis, Valdas Girdžiušas. Giedojo Žagarių choras, talkino keli giesmininkai iš Seinų, Dusnyčios. Nors buvo žadėjęs atvykti choras ir iš Kučiūnų, bet negalėjo. Iškilmingomis mišiomis pažymėtas naujos bažnytėlės trijų dešimčių sukakties jubiliejus. Kun. P. Gucevičius devyniems žmonėms, padėjusiems statyti šventovę, įteikė padėkas. Istoriją priartino bei kunigams dėkojo Janina Macukonienė.
Po mišių gausiai susirinkusi vietos bendruomenė pakvietė kunigus į gaisrininkų salę, kur ilgai bendrauta. Kalbėjo ir kunigai, ir vietiniai žmonės, giedota adventines giesmes, su jubiliejumi pasveikino ir pasisakė naujas Seinų viršaitis Darius Lastauskas. Paskui su kun. Petru nuvažiavau aplankyti sergantį (prikaustytą prie lovos) Petrą Dapkevičių, kuris taip pat prisidėjo prie naujos bažnyčios kilimo. Kunigas jam įteikė padėką.
Apie pasiruošimą iškilmėms Birutė Roglienė iš Žagarių pasakoja:
– Labai gražios šio sekmadienio mišios buvo Žagarių bažnytėlėje, graži šventė. Dėkui ypač mūsų kunigėliui Petrui Gucevičiui už organizavimą. Dirbome, kas ką galėjo. Žilinskas (vietinės žagarietės Gražinos Jančiulytės vyras) padarė naują altorių, kuris pakeitė pirmą – Zigmo Vaškio darytą. Terese Černelienė (Jakubauskaitė) nupirko ir patiesė ant altoriaus ir stalo naujas staltieses, pastatė žvakides su žvakėm. O gėlių puokšteles ir viržius ant altoriaus, kunigams po vieną baltą gėlę aš pati parūpinau. Dievui garbė ir sau džiaugsmas.
Labai norėjom turėt netoli bažnytėlę. Puošėm ir seną medinę (pastatytą Krasnagrūdos pono iniciatyva iš maumedžio), ir paskui šitą – mūrinę. 1984 m. prieš ar po Visų šventųjų sudegė sena medinė bažnytėlė. Kaimo žmonės greit reagavo ir pateikė prašymą atitinkamoms įstaigoms dėl leidimo statyti naują bažnytėlę. Sulaukta atsakymo gruodį, iškart imtasi darbo. Statybų vedėjas buvo tuometinis kaimo seniūnas Vitas Jančiulis. Dėl Žagarių bažnytėlės daug dirbo Zigmas Vaškys.
Pokariu, 1946 m., mirus kunigui Vincentui Astasevičiui (gyvenusiam 1885 01 22–1946 05 01, nuo 1925 m. iki mirties buvusiam Seinų klebonu prelatu), kilusiam iš Kalvarijos, nutrūko lietuviška malda Seinų bažnyčioje ir Žagarių bažnytėlėje. Seinų senosiose kapinėse prie pagrindinio takelio išlikę du panašūs akmeniniai paminklai lenkiškais užrašais: kunigui Vincentui Astasevičiui ir jo motinai Agotai (1848–1934 01 19).
Tik po daugelio metų lietuvių kalba, neretai pravardžiuota „pagonių kalba, Dievo neišklausoma, negirdima“, grąžinta lietuvių pastangomis, nuolatinės ir nuoseklios maldos dėka. Lietuviai niekada nepamiršo Dievo namų ir lankė mišias, kokios jos bebūtų. Stengėsi, kad anksčiau ar vėliau visgi būtų atgautos mišios gimtąja kalba. Lankė lietuviai ir mišias, atnašaujamas lotynų ir lenkų kalbomis, paskui vien lenkų kalba. Nuo 1972 m. drąsesnių tautiečių grupelė nutarė stengtis atgauti gimtąja kalba mišias. Nebuvo lengva. Nepaisydami leidimų, draudimo, lietuviai rinkosi nenaudojamoj evangelikų bažnytėlėj Seinuose, o paskui ir didžiojoje jų prosenelių ir senelių remtoje, išlaikomoje bazilikoje.
***
Zigmas Vaškevičius, kaime vadinamas Vaškiu – vyriausias Aleksandro ir Apolonijos (Kazlauskaitės) Vaškevičių (Vaškių) sūnus, gimęs 1929 m. vasario 16 d. Krasnagrūdoje, vis remontuodavo seną Žagarių bažnytėlę, o naujai viską iš medžio pats darė. Pernai vasarą net du tualetus padarė už šventoriaus. Jam nesunku ir metalą suvirinti, nukalti kokį reikalingą daiktą.
– Kiti juokaudami sako, kad esu bažnyčios vaikas, nes gimiau Krasnagrūdoj, kurios dvaro ir buvo ši bažnyčiukė, – pasakoja Z. Vaškevičius. – Remontavau seną, o kai po gaisro pastatė naują – darbavomės su stalium a. a. Česlovu Bruneika iš Ramoniškių. Jis aukojosi, gerai dirbo, bažnyčios pamatams skaldė akmenis, lipdė sienas. Su kaimo vyrais per pustrečių metų ir pastatėm, ir apdengėm. Aš tinkavau. Abu padarėm visą panelį. Jis atvažiuodavo dviračiu. Bruneika mirė prieš trejus metus.
Tuometinis klebonas leido nupjauti senas šventoriuje augančias pušis, apdegusias nuo gaisro. Išpjoviau lentas iš to medžio ir užteko visam vidui iškalti. Be to, altorių ir stalą padarėm plytų, o apkalėm lentutėm.
Vasarą daug turistų, ir šiaip žmonėms reikalingi tualetai. Prisiminiau, kad kažkada netoli bažnyčiukės buvo Vektorių Vlado trobelė. Kai jie grįžo po karo iš tremties Lietuvoje, neturėjo kur apsistoti, tai kunigas ar kas leido trobelę pasistatyti šventoriuje. Dabar prisiminiau, kad turėjo po namu rūsį. Tai su seniūnu ir klebonu pasitaręs, parodžiau tą vietą. Atkasę kiek žemės aptikome rūsį. Su sūnum jau padarėme vyrų ir moterų tualetus, o rūsiui reiks dėti vielas ar metalinių sijų ir užlieti paviršių betono sluoksniu, kad būtų patvariau.
Naujų planų tam turbūt nereikia, nes čia ant senų pamatų ir dydis neviršija normos – 1,5 m x 2,5 m. Sukaliau sieneles, padažiau. Sūnus Tadas, kur namie likęs, perdengė trobą, tai davė likusios skardos. Kitas, kuris Seinuose gyvena – apdengs tualetų stogelį.
Papasakosiu dar apie žoleles. Sulaukęs senatvės nepaėjau, tai prisirinkau taukės (mūsiškai živakastas), kurios nuplautas šaknis sumušiau plaktuku ir sumaišiau su šviežiais riebalais (be druskos), ir tepiau. Ir dabar pasidarau ir vartoju. Labai padeda sąnariams ir kaulams. Dažnai užeina dusulys, tai turiu alijošiaus, užpilto medumi, tai kasdien imu po šaukštą. Kai neturiu ko daryt, tai sėdu ant dviračio ir 10 valandų prabūnu gamtoje. Keliauju po Žagarius, Gavieniškes. Jei būna grybų, tai parenku. Jei sau per daug, tai atiduodu kitiems.
Man 85 metai, bet turėdamas savo staliaus įrankius mėgstu retkarčiais ką gero ir naudingo padaryt. Norėčiau sutvarkyt šulinį, kuris seniau garsėjo stebuklinga galia – išgijo nuo jo vandens ne vienas. Mano mama buvo pasakojus, kad vanduo tekėjo nuo kalniuko ant didelio plokščio akmens ir kas norėjo, tai sėmėsi to vandenėlio. Prieš Sekmines buvo atlaidai ir net nuo Gardino atvažiuodavo žmonės, nakvodavo, sėmėsi šaltinuko vandens. Mat ten įteka nuo Žagarių bažnytėlės kalnelio šaltinio vanduo. Seniau ant upelio kranto padarytas šulinys. Į jį įteka šaltinio vanduo. Šulinys jau senokai padarytas medinis, dar a. a. Stasio Marcinkevičiaus, bet jau supuvo.
1990 m. atsikėlėm gyvent į Seinus, tai čia bažnyčiai irgi padariau, ko tik reikia. Labai mėgstu dirbti. Klebonas davė suremontuot klebonijai priklausantį namą, kuriame prieš karą buvo kariuomenės pirtis. O per karą jame vokiečiai apsistojo ir dar primūrijo vieną galą iš kito namo, kuris sudegė. Vokiečiams išėjus čia buvo miesto pirtis. Ilgainiui prakiuro stogas, žmonės savuose namuose įsirengė pirteles, ir šis namas miestiečiams tapo nebereikalingas. Čia keturios šeimos įsikūrėme. Aš pakėliau viršų ir dar pora kambarių padariau antram aukšte – po stogu su „špokinyčia“. Prieš namą ant kalniuko įrengiau akmenų rūsį. Laikėm kiek laiko karvę, tai pieva buvo vis nušienauta ir nuganyta. Klebonas K. Gackis irgi laikė karvutę, nes mėgo pieną. Pastatėm su Valinčiumi bendrą tvartą. Padėjau dukrai Onutei (anksti mirus jos vyrui) ūkyje ir remontuojant pastatus.
Džiaugiuosi šeima, gabiais ir darbščiais vaikais, anūkais, proanūkiais. Norėtume su žmona, kad ateinančios kartos gerbtų ir vertintų papročius, savo tėvų ir senelių gimtąją kalbą, jų darbus.
Dėkoju už pasakojimus.
E. Pakutkienė, punskas.pl