Stoviu ilgokai eilėje už vienos moters, bet ji manęs neužkalbina, nes nepažįsta. Aš jos irgi niekur anksčiau nesu mačiusi. Moteriai apsipirkus galvoju – atidarysiu bent duris, kad galėtų išeiti su pirkinių prikrautais krepšiais. Nedrąsiai pasisiūlau išnešti juos pro duris, padedu. Ji padėkoja. Jau noriu grįžti atgal, bet kažkas lyg kumštelėja – paklausk, ar bus kam padėti toliau panėšėti. Klausiu. Ji nedrąsiai atsako: „Palauksiu, kol vaikai sugrįš iš mokyklos…“ Pasisiūlau padėti. Klausia, ar turiu mašiną. „Ne, – sakau, – dviratį. O tai į kaimą kokį reikia ar kur?“ „Ne, Seinuose, kitapus miesto gyvenu.“ „Tai niekis, galiu pavėžėti krepšius.“
Taip gera pasidarė, kai sutiko eiti kartu… Besišnekučiuojant paaiškėjo, kad pati po ilgos ligos stebuklingai atgavusi sveikatą, vis šlubuojanti, bet štai Dievas siunčia ir geras, ir blogas akimirkas. Prisipažino, kad iki mūsų susitikimo meldusi šv. Antaną (kuris jai ne sykį padėjęs rasti pamestą daiktą), jog atsiųstų angelą, kad kas jai padėtų parnešti pirkinius. Strigo širdin josios žodžiai. Pasakiau, kad niekad nereikia varžytis paprašyti. Žmonės juk ne visada susipranta padėti, reikia pasakyti, paklausti, ar negalėtų kas pagelbėti. O ji sako: „Bet kad nesinori trukdyti, visi tokie užsiėmę, kiekvienas turi savų reikalų, bėdų, visi skuba. Kartais apsipirkusi palieku dalį krepšių bažnyčioje, tai vaikai parėję iš mokyklos parneša…“ Parūpo paklausti, kas tie vaikai. „Našlaičiai dvynukai, jų mama – mano marti – mirė tik juos pagimdžiusi Balstogėje. Seniau tai dažnai mirdavo jaunos mamos, bet štai ir šiais laikais daktarai nebuvo pajėgūs išgelbėti gyvybę.“ Visai netekau amo. „Ją Dievas pašaukė pas save jaunutę. Aš buvau be sveikatos, sena, bet mane kažkodėl paliko, tai tikiu, kad tik Dievo galia davė man pasveikti, davė vaikams užaugti. Ir gerų žmonių dėka gražiai išaugo dvynukai, – tęsė senutė. – Man gelia kojas, šlubuoju, bet džiaugiuos, kad paeinu, gyvenu. Dievas davė stebuklingai išgyti ir galiu rūpintis dvynukais. Jie jau pagrindinės mokyklos mokiniai. Geri vaikai. O vyresnėlis jau studijuoja. Turėjau darbo besirūpindama trimis vaikais. Ir apskalbk, ir pamaitink. Jiems vis sakau: „Likot našlaičiai, bet mylimi. Dievulio dėka užaugot“. Dievas yra teisingas ir kada nors mus atsimins. Aš jiems vis pateikiu gerų pavyzdžių iš gyvenimo, kad gražiai su draugais sutartų. Sekiau daug pasakų, pasakojau, ką pati išgyvenau, net kaip pamotė man neleido su tėvu lietuviškai kalbėtis.“
Net nepastebim, kaip priartėjam prie daugiabučio. Tiek išminties šios senutės žodžiuose – tik spėk viską įsiminti. Ji sako: „Suspaudė širdį ne sykį, tą pačią, kurią Dievas sukūrė džiaugsmui. Bet su viskuo gyvenime galima susitaikyti ir savo pastangom, darbu iš visko išbristi, kad tik būtų sveikatos…“ Ji pamenanti iš savo vaikystės mamos pyragus – nepikliuotų miltų, girnomis maltų kviečių, maišytų net ir su miežiais, su vandeniu, retai su kiaušiniu, pieno šlakeliu. „Štai pati vargau vaikystėje, – sako mano sutikta moteris, – bet tai nebuvo našta, o tiesiog pamoka. Gyvenimas daug ko išmokė, ypač mylėti artimą. Stengiuos visko, pvz., tvarkytis, gaminti maistą, susiūti, jei kas suplyšta, pamokyti ir anūkus. Nenoriu, kad jie patirtų vargo, nesantaikos. Norėčiau, kad mokėtų vertinti gyvenimą ir juo džiaugtųsi…“
Man parūpo paklausti apie vaikų tėvą. „Jų tėvas vis darbe, tai aš pati daugiausia imuosi namų ruošos“, – atsakė senutė. Sužinau, kad jos mama lietuvė. Klausiu, ar ne siuvėja. „Siuvėjo seniau baisiai reikalingas amatas buvo, vienas reikalingiausių, – sako mano pašnekovė. – Ir aš moterims sijonus, vyrams kelnes siuvau, siaurinau, trumpinau. Bet štai pasaulio negalima nei patrumpinti, nei susiaurinti. Jis kiekvienam seniai sukirptas ir pritaikytas…
Labai tikiu Dievu ir ypač šv. Antano stebuklais. Štai ir šiandien – ar ne stebuklingai atsiuntė angelą?..“
Gražiai padėkojusi už pagalbą ji pakvietė kada nors užeiti ir pasakė: „Pasimelsiu už tavo sveikatą. Maldos dėl sveikatos niekad nėra per daug“. Padėkojau ir palinkėjau pačiai sveikatėlės, nes juk ji labai reikalinga vaikams. Atsisveikinome. Mano sieloje ir širdyje liko kažkas gražaus. Džiaugiausi, kad yra žmonių, Dievo išrinktų ar net sunku apsakyti, kokių… Kaip netikėtai mano sutikta Senelės dieną močiutė Stefa…
G. Pakutkienė, punskas.pl
Nu va kaip likimas,šv. Antano kimšteletas, suvede dvi taurios širdies moteris. Nors autorė liko neapsipirkus bet laiminga ir turtinga „močiutės“ išmintim. O „močiutė“ dar ilgai prisimins nepažystamąją,palikusią savo reikalus ir atidavusią jai tiek daug dėmesio. Tai retenybė šiais laikais.
Gražus straipsnis.