Prabėgo 70 metų, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Atrodo, tie siaubingi laikai seniai praėjo, žaizdos apgijo. Mažėja žmonių, kurie išgyveno ir vis dar prisimena karo baisybę. Tačiau išlieka istorija, aprašyta knygose, išreikšta filmais. Vis dar išlieka ir praėjusios negandos ženklai: koncentracijos stovyklos su krematorijais (pvz., Auschwitz, Stuthoff), dabar virtusios tik muziejais ir masiško nekaltų žmonių žudymo atminimo vietomis; žuvusiųjų kapai, paminklai, žymintys tų laikų žiaurumą…
Deja, Antrojo pasaulinio karo aukų kaulai išbarstyti po visą šalį – žmonės atsimena, kad vienoje ar kitoje vietoje, laukuose ar miškeliuose, prie vieškelių, grioviuose buvo nužudyti vienos ar kitos armijos kariai. Būna, kad tose vietose vis dar stūkso vieniši kryželiai, liudijantys, kad ten guli nežinomų kareivių palaikai. Bet būna ir taip, kad nežinomų karo aukų žuvimo ir palaidojimo vietos visiškai nėra pažymėtos. Jas žmonės atranda netyčia, kasdami pamatus statyboms, tiesdami kelius, vandentiekius, – kasant staiga iš žemės išnyra skeletai, apranga, daiktai, ginklai… Tokių radinių nevalia išmesti, sunaikinti, išniekinti. Lenkijoje šiuos veiksmus draudžia 1933 m. paskelbtas teisės aktas – Įstatymas dėl karo kapų (Dz. U. 1933, nr. 39). Įstatymas taip pat nurodo, kaip tokiu atveju reikia pasielgti: nepaisant palaidotų asmenų tautybės ir tikėjimo bei karinio dalinio, kuriam jie priklausė, jų kapai privalo būti prižiūrimi bei turi būti užtikrinta tokiai vietai tinkama pagarba ir rimtis. Jeigu šių nuostatų nebus paisoma ar jie bus pažeisti, gresia įstatyme numatyta bausmė – laisvės atėmimas arba piniginės baudos.
Toks Antrąjį pasaulinį karą menantis kryželis yra taip pat Punsko kaimo laukuose. Žmonės pasakoja, kad karui baigiantis toje vietoje rusų kareiviai sušaudė tris vokiečių karius. Besitraukdami vokiečiai slapstėsi viename Punsko kaimo gyventojo kluone. Manoma, kad sovietams juos išdavė tuo laiku tame krašte gyvenęs kolaborantas. Raudonarmiečiai, suradę Vermachto kareivius, išsivedė juos į laukus. Tie maldavo sovietus, kad paliktų juos gyvus; rodė kryželius – norėdami įtikinti, kad ir jie katalikai, rodė ir savo artimųjų nuotraukas, tikindami, kad turi šeimas, mažus vaikus. Prašymai nebuvo išgirsti – rusai, suplėšę dokumentus, čia pat tuos vokiečius nušovė, pakasė po žemės velėna ir paliko.
Išėjus rusų kareiviams, Punsko kaimo gyventojai vokiečių palaikus toje pačioje vietoje palaidojo ir pastatė beržinį kryžių. Tas kryžius vietinių buvo prižiūrimas, apie Visus šventuosius žmonės uždegdavo ten žvakutę. Supuvusį beržinį kryžių pakeisdavo vis nauju, o prieš 20 metų ten buvo pastatytas cementinis kryželis, kuris stovi iki šiandien.
Tai ne vienintelis tokio kapo pavyzdys. Žinia, kad prie Punsko miestelio yra išlikusios vokiečių kapinės. Pagal gyventojų, Antrojo pasaulinio karo laikų liudininkų, pasakojimus, Punsko krašte kareivių laidojimo vietų buvo nemažai; laukuose ar pakelėse iš tikrųjų buvo aptikta vietų, kuriose guli daugelio karo aukų kaulai.
Panašių atvejų visoje Lenkijoje labai daug. Antrasis pasaulinis karas (1939-1945) šioje šalyje pakirto per 2 mln. kareivių ir karo belaisvių (neskaitant koncentracijos stovyklose žuvusių belaisvių). Lenkijoje užfiksuota daugiau kaip 7000 objektų, kur yra palaidotos karo aukos: Lenkijos armijos, sovietų armijos, Slovakų Korpuso, kitų tautybių kariai; rusų ir kitų tautų belaisviai; hitlerinio teroro aukos*. Beje, vokiečių duomenimis, Lenkijoje žuvo 500 tūkst. hitlerinės Vokietijos, dažniausiai Vermachto daliniuose tarnavusių kareivių. Didžioji jų dalis yra palaidota nepaženklintose vietose, už kapinių ribų. Vokiečių liaudies karo kapų saugojimo sąjungos (Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e.V.) ir lenkų organizacijų “Tiltas” (Pomost) ar “Pamięć” (Atmintis), užsiimančių karo aukų ieškojimu ir perlaidojimu į bendrąsias karo kapines, iniciatyva nuo 1991 m. Lenkijos teritorijoje pradėta ieškoti nežinomų vokiečių kareivių palaikų. Surasti Antrojo pasaulinio karo (ar kito karinio konflikto) žuvusių agresoriaus kareivių kūnai yra perlaidojami į bendras nekropolijas. Viena tokių vietų yra įkurta Bartosze kaime netoli Elko. Šiuo metu ten perlaidota apie 20 tūkstančių vokiečių kareivių. Tai 5 ha plotas, aptvertas akmenine tvora; kur ne kur stovi kryžiai, o granito plokščių eilėje yra iškaltos identifikuotų žuvusiųjų pavardės, tačiau ne visų aukų tapatybė yra žinoma.
Beje, ne visus Antrojo pasaulinio karo aukų palaikus Volksbund ryžtasi ekshumuoti ir perkelti į bendrąsias karo kapines. Yra kapų miškuose ar laukuose (kaip minėtasis Punsko kaime), apie kuriuos vietos gyventojai atsimena ir juos prižiūri, nepaisydami to, kad ten palaidoti priešai. Tokių vietų nieks neliečia – ten nežinomi kareiviai paliekami amžinajam poilsiui.
Visi esame lygūs prieš mirtį, tik mirtis mirčiai nelygi. Todėl labai žmogiška išsaugoti ir pagerbti tokius kapus.
Božena Bobinienė, punskas.pl
* Duomenys pagal Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro atsaką interpeliacijai nr. 969 dėl I ir II pasaulinių karų kareivių kapinių ir kapų, pateikti ministro Januszo Tomaszewskio 1998 m. spalio 20 d. (Odpowiedź ministra spraw wewnętrznych i administracji – z upoważnienia prezesa Rady Ministrów – na interpelację nr 969 w sprawie cmentarzy i grobów żołnierskich z czasów I i II wojny światowej; Minister Janusz Tomaszewski; Warszawa, dnia 20 października 1998 r.)