Lenkija perspėja: Rusijos agresija keičia viską

Last mo­di­fied on Fri­day 10 Ap­ril 201517.06 BST

Per tą lai­ką Len­ki­jos sie­nos kei­tė­si tiek daug kar­tų, jog ša­lis bu­vo be­veik iš­trin­ta iš že­mė­la­pio. Abu pra­ėju­sio am­žiaus pa­sau­li­niai ka­rai įrė­žė gi­lią žy­mę į Len­ki­jos is­to­ri­ją, vė­liau ke­tu­ris il­gus de­šimt­me­čius tru­ko gy­ve­ni­mas už ge­le­ži­nės už­dan­gos.

Šian­dien Len­ki­ja ga­li džiaug­tis, kad jos eko­no­mi­ka yra vie­na spar­čiau­siai au­gan­čių Eu­ro­po­je. Tai pui­kus sėk­min­go pe­rė­ji­mo iš ko­mu­niz­mo pa­vyz­dys. Ta­čiau ne­ri­mas nie­kur ne­din­go – Ru­si­jos ag­re­si­ja ša­lia esan­čio­je Ukrai­no­je vis­ką kei­čia. Len­ki­ja la­bai su­si­rū­pi­nu­si sa­vo sau­gu­mu ir tuo, kiek so­li­da­rūs ga­lės ir no­rės bū­ti Va­ka­rų są­jun­gi­nin­kai. Su­si­rū­pi­nęs ne tik po­li­ti­nis eli­tas, bet ir pa­pras­ti žmo­nės.

Sėk­mės istorija

Tie, ku­rie žvel­gia iš to­liau – Lon­do­no, Par­yžiaus ar Ber­ly­no, – lin­kę lai­ky­ti Len­ki­ją už­kam­piu, nors ir tu­rin­čiu tur­tin­gą kul­tū­rą, at­okiu re­gio­nu stip­rios Vo­kie­ti­jos še­šė­ly­je, kur gy­ven­to­jai už­dir­ba ma­žai, o jau­ni­mas bė­ga į už­sie­nį ieš­ko­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo (ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se gy­ve­na 2,2 mln. len­kų, maž­daug 600 tūkst. jų – Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je). Pri­va­čiuo­se po­kal­biuo­se daž­nai iš­gir­si va­ka­rie­čius sa­kant, kad len­kai, kaip ir Bal­ti­jos ša­lių gy­ven­to­jai, per­ne­lyg par­ano­jiš­ki dėl Ru­si­jos, ap­sės­ti sa­vo is­to­ri­nių skriau­dų. Va­ka­rie­čiai ne­ti­ki, kad Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ga­li už­pul­ti Len­ki­ją.

Ta­čiau Len­ki­ja nie­ka­da ne­ma­nė, kad „is­to­ri­ja bai­gė­si“, kaip 1989 me­tais pa­skel­bė po­li­ti­kos fi­lo­so­fas Fran­cis Fu­kuya­ma. To­dėl ypač at­kak­liai sie­kė na­rys­tės NA­TO ir ES, lai­kė tai bū­ti­na iš­li­ki­mo ga­ran­ti­ja. Es­mi­niai po­ky­čiai, ku­riuos iš­gy­ve­no Len­ki­ja, įskai­tant skaus­min­gą šo­ko te­ra­pi­ją, bu­vo rei­ka­lin­gi ne tik gy­ve­ni­mo ly­giui pa­kel­ti, bet ir vals­ty­bės sau­gu­mui įtvir­tin­ti. 1989 me­tais Len­ki­jos bend­ra­sis vi­daus pro­duk­tas sie­kė maž­daug 5 proc. Va­ka­rų Eu­ro­pos vi­dur­kio, da­bar – 70 pro­cen­tų.

“Len­ki­ja ypač pa­žei­džia­ma, nes ne­tu­ri na­tū­ra­lių užt­va­rų nuo ga­lin­gų vals­ty­bių į Va­ka­rus ir Ry­tus, tai mū­sų is­to­ri­nis pra­keiks­mas“, – sa­ko bu­vęs Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras, da­bar Sei­mo pir­mi­nin­kas Ra­dos­la­was Si­kors­kis. Ta­čiau, pa­sak jo, 1989-ai­siais vi­si Len­ki­jos kai­my­nai pa­si­kei­tė – ša­lis at­si­dū­rė tarp ma­lo­nių kai­my­nų. Ru­si­ja iš­ve­dė sa­vo ka­riuo­me­nę ir ne­sip­rie­ši­no Len­ki­jos in­teg­ra­ci­jai į Va­ka­rus. Vo­kie­ti­ja pa­si­da­rė drau­gė. Per pa­sta­ruo­sius 25 me­tus Len­ki­ja ga­na sėk­min­gai pa­si­nau­do­jo šiuo is­to­ri­niu lan­gu: ta­po mo­der­ni, in­teg­ra­vo­si į Va­ka­rus ir su­kū­rė nau­ją vi­suo­me­nę. „Bet šiuos po­ky­čius la­biau lė­mė tarp­tau­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rias da­bar kei­čia pir­mas nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų jė­ga vyk­do­mas sie­nų perb­rai­žy­mas Eu­ro­po­je“, – ma­no R. Si­kors­kis.

Abe­jo­nės dėl NATO

NA­TO siun­čia pa­drą­si­nan­čius sig­na­lus, pa­vyz­džiui, pir­mą kar­tą su­reng­da­ma Len­ki­jo­je to­kio mas­to ka­ri­nius mo­ky­mus ar pla­nuo­da­ma įsteig­ti grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gas. De­mons­truo­da­mos so­li­da­ru­mą ne­se­niai per Len­ki­ją rie­dė­jo ame­ri­kie­čių pa­jė­gos. Ta­čiau iš­lie­ka abe­jo­nės, ar vien NA­TO 5-ojo straips­nio, skel­bian­čio „vi­si už vie­ną, vie­nas už vi­sus“ pri­nci­pą, pa­kaks V. Pu­ti­nui at­gra­sy­ti nuo to­les­nių ka­ro veiks­mų.

Len­ki­ja no­rė­tų, kad jos te­ri­to­ri­jo­je bū­tų dis­lo­kuo­tos dvi ame­ri­kie­čių bri­ga­dos. Tam ne­pri­ta­ria Vo­kie­ti­ja, būgš­tau­jan­ti, jog tai pa­žeis 1997 me­tų NA­TO ir Ru­si­jos su­si­ta­ri­mą. Len­ki­jos po­li­ti­kų po­žiū­ris ki­toks. Jie abe­jo­ja Vo­kie­ti­jos ar­gu­men­tu, nes to­ji su­tar­tis aiš­kiai rė­mė­si nuo­sta­ta, kad stra­te­gi­nės ap­lin­ky­bės Eu­ro­po­je ne­si­keis – to ne­bė­ra. Vie­nas Len­ki­jos dip­lo­ma­tas pri­va­čiai sa­kė: „2014 me­tais Ru­si­jai anek­sa­vus Kry­mą ir už­puo­lus Don­ba­są tai, kas bu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, ta­po ti­kro­ve.“

Vie­ni­ša regione

2003 me­tais, kai len­kai dar tik ren­gė­si sto­ti į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) ir ryž­tin­gai rė­mė JAV va­do­vau­ja­mą in­va­zi­ją į Ira­ką, Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tas Jac­ques’as Chi­ra­cas lie­pė jiems „už­si­čiaup­ti“. Iš pra­džių Len­ki­jos įvaiz­dis Eu­ro­po­je ne­bu­vo itin ge­ras. Va­ka­rie­čiai ne­sup­ra­to len­kų, ypač tuo­met, kai jie va­do­va­vo­si na­cio­na­li­nė­mis pa­ska­to­mis, ky­lan­čio­mis iš An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir so­vie­tų oku­pa­ci­jos pa­tir­ties. Bet po tru­pu­tį Len­ki­ja įgi­jo dau­giau įta­kos Eu­ro­po­je, kur daug de­šimt­me­čių pa­grin­di­nė­mis žai­dė­jo­mis bu­vo lai­ko­mos Pra­ncū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja ir Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė. Pra­ncū­zi­ją su­silp­ni­no eko­no­mi­kos kri­zė, o Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja su sa­vo kal­bo­mis apie iš­sto­ji­mą at­ro­do ge­ro­kai ati­to­lu­si nuo ES rei­ka­lų. Tad juo la­biau Len­ki­ją su­er­zi­no tai, kad ji li­ko už bor­to Pra­ncū­zi­jai ir Vo­kie­ti­jai pe­rė­mus ini­cia­ty­vą de­rė­tis dėl pa­liau­bų Ry­tų Ukrai­no­je. Tai bu­vo įver­tin­ta kaip dar vie­na nuo­lai­da V. Pu­ti­nui.

Var­šu­va la­bai ati­džiai ste­bi įvy­kius Ukrai­no­je ir lai­ko juos di­džiau­siu Eu­ro­pos ge­bė­ji­mo ap­gin­ti sa­vo ver­ty­bes bei in­te­re­sus iš­ban­dy­mu. “Jei Ukrai­no­je V. Pu­ti­nas ne­bus su­stab­dy­tas, jis ga­li ei­ti to­liau, pa­vyz­džiui, į Bal­ti­jos vals­ty­bes. Toks NA­TO silp­nu­mas bū­tų la­bai ža­lin­gas“, – ma­no Len­ki­jos tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ins­ti­tu­to va­do­vas Mar­ci­nas Za­bo­rows­kis. Pa­sak jo, Len­ki­ja yra vie­ni­ša re­gio­ne, ir tai dar la­biau stip­ri­na ne­ri­mo jaus­mą.

Tik Bal­ti­jos vals­ty­bės jau­čia­si pa­na­šiai kaip Len­ki­ja ir lai­ko­si to­kio pa­ties po­žiū­rio. Veng­ri­ja vis la­biau tam­pa Ru­si­jos klien­te, o Če­ki­jai ir Slo­va­ki­jai ne­pa­vy­ko ap­si­sau­go­ti nuo Ru­si­jos ka­pi­ta­lo bei įta­kos skver­bi­mo­si. Tai la­bai ge­rai jus­ti, kai jos kri­ti­kuo­ja Eu­ro­pos sank­ci­jas Ru­si­jai. Vi­du­rio Eu­ro­pa geo­po­li­tiš­kai ne­bė­ra vie­nin­ga.

Trys svar­būs dalykai

Kaip į vi­sa tai rea­guo­ja Len­ki­ja? Pir­miau­sia, ji pla­nuo­ja mo­der­ni­zuo­ti sa­vo gink­luo­tą­sias pa­jė­gas. Per at­ei­nan­čius 10 me­tų Len­ki­ja ke­ti­na iš­leis­ti mil­ži­niš­ką 40 mlrd. eu­rų su­mą prieš­ra­ke­ti­nės gy­ny­bos sis­te­mai, ka­ro sraig­tas­par­niams, po­van­de­ni­niams lai­vams, šar­vuo­čiams ir ne­pi­lo­tuo­ja­miems or­lai­viams. Ame­ri­ka, Pra­ncū­zi­ja ir Vo­kie­ti­ja var­žo­si dėl šių už­sa­ky­mų.

Len­ki­ja taip pat iš vi­sų jė­gų ska­ti­na Va­ka­rų par­amą Ukrai­nai. Jei Ukrai­na iš­si­gel­bės nuo eko­no­mi­nio žlu­gi­mo, Len­ki­ja jau­sis daug sau­ges­nė.

Tre­čias da­ly­kas, ku­rio no­ri Len­ki­ja, – at­gai­vin­ti dip­lo­ma­ti­nį „Vei­ma­ro tri­kam­pį“. Jį su­da­ry­tų Len­ki­ja, Pra­ncū­zi­ja ir Vo­kie­ti­ja – vi­sų šių ša­lių už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trai ne­se­niai su­si­ti­ko Vroc­la­ve. Var­šu­vos ma­ny­mu, nors kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel tei­si ne­tu­rė­da­ma iliu­zi­jų dėl V. Pu­ti­no, Vo­kie­ti­ja lin­ku­si mo­no­po­li­zuo­ti Eu­ro­pos po­li­ti­ką Ru­si­jos at­žvil­giu.

O tuo me­tu pa­pras­ti len­kai, tur­būt kaip ir lie­tu­viai, svars­to, į ko­kią ša­lį rei­kės emig­ruo­ti, jei nu­tiks blo­giau­sia – ne vi­si su gink­lu pa­si­ren­gę gin­ti kraš­tą. Tai tik ro­do, koks mil­ži­niš­kas mąs­ty­mo skir­tu­mas Va­ka­rų Eu­ro­po­je ir to­li nuo jos į Ry­tus – čia is­to­ri­ja kei­čia­si ne­pa­ly­gin­ti spar­čiau.

Par­en­gė VIL­JA­MA SUDIKIENĖ, lžinios.lt