Paulius Birgelis. Jie žuvo už mūsų laisvę (4 d.)

Istorinė apybraiža, Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį 2015 m. organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, laimėjusi I vietą.

(Tęsinys)

  Vytauto Prabulio ir Jurgio Krikščiūno suėmimo operacija įvyko 1949 metų gruodžio 15 dieną. Apie tai sužinome iš saugumiečių dokumentų.[1]

Milžiniškos karinės pajėgos, vykdžiusios šį planą, buvo suskirstytos į tris grupuotes. Jos trimis grandinėmis apsupo nedidelį pušynėlį. Pirmoje veikė 45, antroje 250, o trečioje, turėjusioje šturmuoti bunkerį, 50 saugumiečių. Puolimas prasidėjo septintą valandą ryto. Ilgais vėzdais nuplėšus slėptuvės angą, laisvės kovotojai atsakė šūviais. Kareiviams buvo įsakyta šaudyti pro šalį, nes saugumiečiams labai rūpėjo partizanus suimti gyvus. Iš Krikščiūno jie galėjo sužinoti ne tik apie partizanų ryšius su Vakarais, bet ir apie lietuvių rezistencinį judėjimą.

Tuomet buvo pasiūstas, kaip rašoma raporte, gretimo kaimo gyventojas pasiūlyti partizanams pasiduoti ir palikti bunkerį. Tačiau partizanai atsisakė pasiduoti. Operacijos vadas pats bandė padegti bunkerį signalinėmis raketomis.

Šių įvykių liudininkai buvo, tarp kitko, ūkininkai Sigitas Valinčius ir Juozas Jakimavičius. Yra jų pasakojimų vaizdo įrašai. Pastarajam ir kitiems kaimo vyrams lenkų karininkai liepė ardyti slėptuvę.

„[Buvo] labai graži diena. Kokį 10 laipsnių šalčio. […] Tai buvo tarp šešių ir septynių. Išėjau paruošt maistą gyvuliams. Tai aš pastebėjau, kad čia yra judėjimas. Perbėgdinėjo kariuomenė, apsikasus… Nu, ir po kiek laiko išgirdau pora šūvių, šaudymus. Ir atėj kareivis ir mane nusivedė. […] Maždaug šimtas metrų nuo šičionai išgirdau du šūvius vėl. Kada atėjau, tai pradėjo šaudyt raketom į langelį. Nustoj šaudyt, tai mane tuojaus ant bunkerio varė […], ba sako lietuviški banditai sprogdinasi, tai gaišk tu, o ne mes čionai. Dvieje iš šonų su kulkosvaidžiais „degteriovais“, o kitas per kuprą su buože, ir eik ant bunkerio, ardyk.  Atardėm. Prabulis turėjo „parabelį“ dar rankoj, o anas sudribęs buvo visai, kruvina galva.“[2]

J. Krikščiūnas ir V. Prabulis, sužinoję, kad bunkeris ardomas vietinių žmonių, atsidūrė tragiškoje padėtyje – tačiau nė vienas iš jų nedrįso šaudyti į nekaltus žmones.

Saugumo raporte pateikiama informacija, jog išardžius slėptuvės viršų buvo rasti du „banditai“. Vienas iš jų, Vytautas Prabulis-Žaibas, gulėjo negyvas, o antras, Jurgis Krikščiūnas, sunkiai alsavo. Sužeistas Rimvydas buvo vežamas į ligoninę, tačiau pakeliui mirė. Tuo tarpu adjutanto lavonas įkeltas į vežimą ir išvežtas į Šipliškes, o vėliau sunkvežimiu į Suvalkus. Partizanų palaidojimo vieta iki šių dienų yra nežinoma.

Nesutariama ir dėl mirties datos. Yra net keturios versijos. Gruodžio 12 diena minima Daumanto knygoje, gruodžio 13 dieną yra nurodęs įvykių liudininkas Juozas Jakimavičius, gruodžio 15 įrašyta saugumo raporte, o gruodžio 19-ąją įvardija kitas įvykių liudininkas Sigitas Valinčius. Patikimiausia, atrodo, lenkų saugumo raporte pateikta data – 1949 m. gruodžio 15-oji.

Žuvus Rimvydui ir Žaibui buvo galutinai likviduotas Lietuvos partizanų tinklas Lenkijoje. Paskutinis partizanas Antanas Kvederavičius-Lapė, vadovavęs lenkų pogrindžio grupei, žuvo 1954 m. spalio 2 d. Lipsko valsčiaus miškuose. Lietuviams, negavus jokios realios pagalbos iš kitų laisvų šalių, teko galiausiai žūti arba atsidurti Sibire.

Lenkų saugumas areštavo laisvės kovotojų rėmėjus ir ryšininkus, kankino, konfiskavo jų turtą. Jų šeimos buvo ištremtos į Lenkijos vakarus. Sovietų ir lenkų saugumo tarnyboms galiausiai pavyko sustabdyti Lietuvos korespondencinę veiklą.

 Nors laisvės gynėjai vėlyvoje kovos su okupantu stadijoje žinojo, kad jų padėtis  beviltiška, dauguma iš jų nepasitraukė ir paaukojo savo gyvybę nelygioje kovoje su NKVD milicija, stribais, tautos išdavikais. Vargu, ar partizanų lūkesčiai sulaukti Vakarų pagalbos galėjo išsipildyti. Partizaninė kova buvo svarbi visai Lietuvai. Ji parodė ryžtą ir norą būti laisviems ir savarankiškiems. Pagrindiniu partizanų laimėjimu, turbūt, yra tai, kad niekas jų žygdarbių nepamiršo. Laisvės kovotojų drąsa įkvėpė kitas kartas nenuleisti rankų ir kovoti už tautos laisvę visais įmanomais būdais. Numalšinus partizaninį judėjimą, prasidėjo pogrindžio disidentų pasipriešinimas, kuris tęsėsi iki nepriklausomybės atgavimo 1990 metais. 

Literatūra

Sigitas Birgelis, „Apie Partizanus Rimvydą ir Žaibą“. Terra Jatwezenorum, V t., Punsko „Aušros“ leidykla, 2013, p. 317–350.

Sigitas Birgelis, „ Jie žuvo vardan Lietuvos“, Aušra, 1999, nr. 23.

Sigitas Birgelis, „Jie žuvo vardan Lietuvos“, Aušra, 1999, nr. 24.

Sigitas Birgelis, „Jie žuvo vardan Lietuvos“, Aušra, 2000, nr. 1.

Sigitas Birgelis, „Jie žuvo vardan Lietuvos“, Aušra, 2000, nr. 2.

Sigitas Birgelis, „Žuvo vardan Lietuvos“, Aušra, 2010, nr. 1.

Sigitas Birgelis, „Rimvydo ir Žaibo žūties klausimu“, Aušra, 2015, nr.1.

Juozas Daumantas, Partizanai, Kaunas, 2005.

Bronius Makauskas, „Lietuvos laisvės kovotojų ryšiai su Vakarais 1945–1954 m. ir jų nuslopinimas“,  Genocidas ir rezistencija, 2010 m., Nr. 1(27).

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis, „Laisvės kryžkelės. Partizanų kelias į Vakarus“, www.bernardinai.lt, 2007-03-13.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis, „Laisvės kryžkelės. Lietuvos ir Lenkijos partizanai Suvalkų trikampyje“, www.bernardinai.lt, 2007-03-19.

Paweł Kalisz, Podziemie litewskie na Suwalszczyźnie do 1950 r., Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni Przeciwko Narodowi Polskiemu, Aparat Bezpieczeństwa Polski Ludowej wobec mniejszości narodowych i etnicznych oraz cudzoziemców. Studia pod redakcją Jarosława Syrnika, Warszawa, 2009.

Aras Lukšas, „Lietuvių partizanai Lenkijos žemėje“, paskelbta 2014-12-05. Prieiga internetu: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-partizanai-lenkijos-zemeje/192520.

Bronius Makauskas, „Lietuvos partizanų ryšiai su Vakarais per Suvalkų kraštą ir Lenkiją 1945–1950 m.“, Terra Jatwezenorum, I t., Punsko „Aušros“ leidykla, 2009, p. 244–257.

Bronius Makauskas, „Pokaris Sūduvoje“, Aušra, 1997, nr. 4; 1997, nr. 5.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų… Partizanų gretose, Vilnius, 2007.

Alicija Sitarskienė, „Už laisvą Lietuvą“, Aušra, 1997, nr. 24, p. 29–31.

Alicija Sitarskienė, „Už laisvą Lietuvą“, Aušra, 1998, nr.1.

(Pabaiga)

Paulius Birgelis, Punsko Kovo 11-osios licėjus. Mokytoja Onutė Vaznelienė, punskas.pl