Jau seniai ir kaime užgeso spingsulės. Aptilo staklių bei ratelių dūzgesys. Aptuštėjo kraičio skrynios, o liaudies dainos teberagina: „Ausk, močiute, drobeles, o aš, jauna, juosteles“, – rašė J. Uginčienė, knygos „Ką sukrausit kraičio skrynion“ autorė. Mums sunku įsivaizduoti namuose traškančias audimo stakles, bet dar viena kita jauna mergaitė yra mačiusi mamos arba močiutės rankose besivejančius siūlelius. Vis mažiau yra moterų, kurios dar moka raštais papuošti marškinėlius ir sukneles, apnerti rankšluostį arba staltiesę, numegzti kojines arba šiltas pirštines, užkloti stalą rištu kilimėliu. Ne kiekvienam duota meniška rankų darbo gyslelė, tačiau senais laikais, atrodo, visos ją turėjo (?). Jaunystė, tai buvo toks merginos laikotarpis, kada ji privalėjo sukrauti savo kraitį. Kiekviena turėjo išmokti siuvinėjimo, audimo, pynimo ar mezgimo darbų.
Ko gero, ne be reikalo praeitą savaitę senosios Punsko klebonijos kieme buvo demonstruojami darbeliai, nerti ant rėmų. Gal tai vieniems naujiena, o kitiems ne, tačiau pasidomėjus šia nėrimo technika, galima sakyti, kad informacijos apie ją visiškai nėra. Sudėtinga atkasti senas knygas, kuriose vienoje arba kitoje vietoje būtų pasakojama apie nėrimą ant rėmų. Ne bet kokį, o tokį, kurio visą darbo procesą galėjome stebėti „Lietuvos muziejų kelio“ renginio Punske metu. Nėrimą ant rėmų demonstravo ne tik vyriausios specialistės, bet ir moksleivės. Jų teigimu, nerdamas žmogus atsipalaiduoja ir „šiaip labai patinka toks užsiėmimas“. Paklausius nėrimo ant rėmų meistrės Onutės Budzeikienės pasakojimų, suprantama, kad šios technikos ištakų reikėtų ieškoti XX a. pradžioje. Nejaugi tik prieš šimtą metų atsirado toks sudėtingas nėrimo būdas, kad būtų galima papuošti ne tik stalą, bet ir langus? Pasirodo, tikrai taip. Anksčiau langų niekas nepuošdavo. Pirmieji langai buvo iš kiaulės pūslės (!). Kodėl? Tam, kad praleistų šviesą. Vėliau XIX a. pradžioje dūminėse pirkelėse langeliai buvo mažyčiai, vos 50 cm aukščio. Tik minėto amžiaus pabaigoje langus pradėta daryti vis didesnius. Užuolaidos saugodavo nuo vabzdžių ir kaitrios saulės spindulių. Kiek vėliau atsirado estetinė jų funkcija. Stebint punskiečių darbus, pasidaro liūdna, kad tokių užuolaidų jau niekas nekabina savo languose. Sakoma, kad neapsimoka triūsti prie vienos užuolaidos, nes šiais laikais pigiau jas nusipirkti, o ir parduotuvių vitrinos lūžta nuo įvairiaspalvių ir įvairiaformių bei gana nebrangių lango papuošimų. Tačiau šie dirbiniai nėra artimi širdžiai. Jie suteikia trumpalaikį susižavėjimą ir tuoj norisi ko nors naujo.
Kalbant apie nėrimą ant rėmų, galbūt tai nėra tikslus nėrimo technikos pavadinimas, kadangi šaltiniuose rašoma tik apie tinklines užuolaidas, išpopuliarėjusias XX a. pradžioje. „Pirmiausiai neriamas tinklas, jis ištempiamas ant rėmo, kiekvieną kilputę pritvirtinant vinute, o paskui siuvinėjamas. <…> storesniais lininiais ar medvilniniais siūlais“. Vaikštant po senojoje klebonijoje įrengtą muziejų, galima apžiūrėti tinklines užuolaidas, tačiau jos paprastesnės už tas, kurias renginio metu nėrė punskietės. Taip ir baigiu straipsnį nesuradusi atsakymo į klausimą, kodėl tai „nėrimas ant rėmų“ ir kodėl šio pavadinimo negalima surasti jokiuose mokslininkų tyrimuose…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl