Nepaprastai patogu piešti pasaulį balta ir juoda spalvomis. Lengva vertinti ir teisti kitus, kai nėra reikalo suprasti, išsiaiškinti, atleisti. Bet ar teisdami kitus nepasmerkiame savęs, ar patys neretai nedarome to, už ką teisiame. „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“ [Lk 6:36]
Laikas parodo tikrą žmogaus veidą, naujai surikiuoja įvykius ir žmones, pastato juos naujos šviesos, naujo tikrumo veidrodyje. Kas mes esame? Kas mes tokie kasdienės maldos žodžiuose „(…) ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“? Ar neprašome Dievo mums neatleisti, nes mes kitiems neatleidžiame?
Daug įvykių norėtųsi neatsiminti, norėtųsi ištrinti iš atminties pokarį, stribus, išdavystes, žmogžudystes. Ar šiandien ramia sąžine galime „priimti“ stribus, išdavikus, žmogžudžius, bandyti suprasti jų motyvus, atleisti, pasakyti: „Visi mes vienos tautos vaikai“?
Ne vienas iš mūsų norėtų gyventi tik sau, be apsisprendimo aukotis Tėvynei, be apsisprendimo išlikti bet kokia kaina, be padlaižiavimo, kolaboravimo su priešu, be reikalo niekšingai žudyti.
Kaip suderinti niekšingus poeto ir MGB agento Varno – Kosto Kubilinsko darbus su jo itin gražiomis eilėmis vaikams? Neįtikėtinai daug mūsų nuo vaikystės yra suaugę su jo eilėraščiais! Eilėraščiais smagiais, išraiškingais, bet niekšingai palaistytais kraupios išdavystės ir žmogžudystės krauju. Žmogžudystės, įvykdytos dėl tų eilėraščių! Ar šiandien ramia sąžine galime jais žavėtis, dėti į mokyklinius vadovėlius, liepti vaikams juos mokytis atmintinai? Ar piktinam, nesipiktinam, kai mūsų vaikai mokyklos šventėse ar dailiojo žodžio konkursuose deklamuoja tėvynės išdaviko ir žmogžudžio K. Kubilinsko eilėraščius?
Eglutė skarota,
Eglutė žalia.
Meškutė gauruota
Ją lanko šile.
Jos liauną kamieną
Kalena geniai,
Naujų metų dieną
Ją puoš mokiniai.
Kas paskatino jauną, silpnadvasį žmogų K. Kubilinską eiti išdavystės ir žmogžudystės keliu? Pirmaisiais pokario metais tokių kaip jis buvo keliasdešimt tūstančių, tačiau taip egoistiškai parsidavusių, pasiryžusių žudyti net savo artimus, buvo vienetai. Vienas iš jų – MGB agentas Varnas.
Pažymėtina, kad „idėjinius“ agentus čekistai rinkdavosi iš žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies. Partizanų dokumentuose jie apibūdinami taip: „Šitie savo dūšia ir kūnu parsidavę okupantams, skundė visus iš dešinės ir iš kairės, džiūgavo matydami tremiant Sibiran kaimynus, pataikavo valdžiai ir neapkentė viso, kas lietuviška“.
K. Kubilinskas buvo kitoks. Išaugo neturtingoje šeimoje (biologinis tėvas nežinomas). Mokėsi katalikiškoje Marijampolės Marijonų gimnazijoje. Katalikiškame Marijampolės vaikų laikraštyje „Šaltinėlis“ pasirodė jo pirmieji kūriniai. Jauno poeto eiles publikavo vaikų žurnalai „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Ateities spinduliai“. Bolševikinė ideologija Kostui buvo svetima. 1940-aisiais poetas nepuolė su gėlėmis ir raudona vėliava sveikinti okupacinės sovietų armijos, komunistinėje spaudoje nešlovino naujos santvarkos. Pogrindiniuose ateitininkų laikraštėliuose publikavo satyrinius, antisovietinius kūrinius.
Karo metais K. Kubilinskas rašė tai, kas „madinga“, šaipėsi iš komunizmo, Markso, Stalino Sovietų Sąjungos, nevengė antisemitinių motyvų. Frontui artėjant nenorėjo trauktis į Vakarus, nes „be gimtosios žemės nebus ir kūrybos“. Dėl literatūrinės karjeros jis buvo pasiryžęs sudaryti sandėrį net su pačiu velniu.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, poetas „atsivertė“ ir savo kūriniais pradėjo šlovinti naująją santvarką. Įsidarbino „Komjaunimo tiesoje“, tapo Jaunųjų poetų sekcijos pirmininku. Kubilinskas patraukė saugumo dėmesį. Čekistai šantažu bei suinteresuotumu poetą užverbavo. Kad būtų sukalbamesnis, spaudoje apkaltino jį nacionalizmu, pašalino iš universiteto, Jaunųjų poetų sekcijos, užtrenkė leidyklų ir redakcijų duris. Kubilinskas sutiko „reabilituotis“. Jam buvo pavesta demaskuoti Dainavos apygardos partizanus ir nužudyti jų vadus. Šią užduotį Varnas priėmė su didžiausiu entuziazmu. Jis pareiškė, kad „įvykdyti mūsų užduotį jis gali tik pats, likviduodamas Vanagą ir jo aplinkinius“.
Užduočiai įvykdyti Kubilinską-Varną MGB paskyrė Lynežerio mokytoju. Čia Varnas susibičiuliavo su Dainavos apygardos partizanais, įgijo jų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininku.
1949 m. kovo 7-ąją, keliems partizanams išvykus inspektuoti apygardos, štabo bunkeryje liko du išdavikai (K. Kubilinskas ir A. Skinkis) ir apygardos vado pareigas ėjęs poetas Benys Labėnas-Kariūnas. Apie įvykių raidą žinome iš Varno ataskaitos saugumui.
„Kai Kariūnas atsigulė miegoti, Varnas ir Rytas rašteliais (kuriuos sudegino) susikalbėjo asmeniškai likviduoti apygardos vadą Kariūną. Jei Varnas iš anksto būtų žinojęs, kad pirmadienį jo neišleis, būtų šaudęs nesiskaitydamas nei su aplinkybėmis, nei kiek jų ten yra, nes jo nervai taip buvo išsekinti, kad jam viskas buvo vis tiek. Todėl, kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas taip greitai jį nušovė, kad Rytas nespėjo atsikvošėti. Rytas po Varno šūvio instinktyviai pakartojo šūvį. Varnas iššovė dar trečią kartą ir, atidarę liuką, o paskui uždarę ir užmaskavę, jie pabėgo.“
MGB dokumentuose rašoma: „Likvidavę Kariūną, agentai nuėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio, tiksliai nurodė liuką ir dalyvavo operacijoje. Šiame bunkeryje buvo užmušti 6 banditai. Tęsiant operaciją kovo 7–9 dienomis Lazdijų, Varėnos ir Prienų apskrityse surengtos karinės akcijos, kurių rezultate 15 banditų sunaikinta ir 3 paimti gyvi.“
Žinia apie išdavikus pasklido po visas partizanų apygardas. Jie buvo dešifruoti. Už žmogžudystę Kubilinskui sumokėta 7300 rublių. Jis gavo butą ir darbą. Jo eilės vėl buvo spausdinamos.
Krauju sutepta sėkmė laimės Kubilinskui nedavė. Išdaviko šalinosi draugai ir pažįstami. Jis dienas skandindavo degtinėje. Nuo jos mirė 1962 metų kovo 9 dieną, trylika metų po išdavystės.
Iki šių dienų pasirodė 75 K. Kubilinsko knygos, 30 iš jų buvo išleista nepriklausomoje Lietuvoje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl