Kai nusibosta betoninės sienos ir urbanistinio pasaulio dinamiškas kvapas bei lyriškai saldus rojaus sodų žavesys, norisi ko nors daugiau. Nesuprantamai keblios politikos tvyrojimas virš darbo spaudžiamų smegenų skatina ištrūkti iš įsipareigojimų virtinės ir siekti ko nors daugiau. Ir kai galiausiai nusibosta skaityti tokio tipo tekstus, nusijuokęs žvalgaisi po pasaulį, kurio dar niekas nėra matęs.
Abstrakcijos. Štai čia sukalamas naujas langas, pro kurį kiekvienas mato skirtingus dalykus. Aš matau tamsią naktį, o tu matai juodą dėmę; aš regiu adatas, o tu supranti, kad tai ta rakštis, kurios negali ištraukti ir pagaliau apversti gyvenimo aukštyn kojomis. Nes varnos prikukavo! („Nemadinga“, negražu ir ką žmonės pasakys!) Abstrakcija mene, tiksliau – dailėje, užkliūva. Tai šitą lauko dalį turėta omenyje. Tik devyniolika jos sakinių.
Kas per beprotis sugalvojo, kad iš kelių figūrų (gal), teptuko formos antspaudo ir penkių dažų paletės spalvų galima sukurti meną? Ir dar ne bet kokį, pavadintą žavingu vardu ABSTRAKCIJA. Kartais išgirsti arba užmatai tekstus, iš kurių pradedi suprasti, kad kai kuriems netiesiogiai kalbantiems veidams sunku būti pripažintiems. Atitrūkstantiems nuo tikrovės daiktams prikabinama keistuolio etiketė. Vien dėl to, kad pirmas žvilgsnis nepagauna objekto pasakojimo. Lankydamas šias ir anas interneto svetaines, įsitikini, kad asmeniniai pastebėjimai pasitvirtina. Lietuvoje abstrakcijos vis dar nesusilaukia tokio dėmesio, kokio norėtųsi meno atstovams arba bent mėgėjams. Jeigu paveiksle nėra normalių ausų ir kojų, tai reiškia, kad kūrinys yra nieko vertas? Jau seniai (XX amžiaus pradžioje) pradėta nuobodžiauti žiūrint į idealiai nutapyto kūno ar peizažo atspindį. Ieškota simbolių ir filosofijos įprasminimo dailėje. Toks įvairiaprasmis kūrinys gali turėti nesibaigiančią pasakojimų seką. Bet kokia spalva, formų derinys kiekvienam gali sukelti visiškai skirtingus jausmus ar kelti asmeninius išgyvenimus. Bet šįkart paminėkim ir ateitį. Kūno prisilietimas su KITU neretai pastūmėja ieškoti atsakymų, semtis naujų idėjų. Be to, tai yra vienos iš tų atsiribojimo durų, kurioms atidaryti dažnai nerandama laiko. Žmogus lyg robotas. Nėra kada jam pailsėti.
Beje, kažkada netyčia teko susidurti su abstrakcijos kūrinių palyginimu su sienos tapetais, o gal vadinamaisiais populiariaisiais fototapetais. Tai gal eikim lažybų, kas pirmas suras pikselį originaliame Kazio Varnelio kūrinyje?
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl