Visai nebaisu nuleisti kojas nuo kėdės, nes po ja nieko nėra, o po lova visai netamsu, kaip pasakojo dėdulė. O ko ten bijoti, jeigu šiandien po ja negyvena ilgakaklis slibinas? Taigi susprogdinti raguoti velniai, raudonakiai vilkai ar kalbantys naktiniai ožiai. Seniai seniai jie buvo labai tikroviški. Būtent. Buvo. Gyveno pasakose. Pirmiausiai sakytinėje lietuvių tautosakoje, o tik po to iliustruotose knygutėse. Pasakų sekimo maniera sugebėdavo atgaivinti fantazijose sukurtus personažus ir apgyvendinti juos kiekvienoje palovėje ar krūmynais apaugusioje pelkėje. Kiekviena pasaka buvo kuriama ne šiaip sau. Jos perspėdavo žmogų nuo blogio, saugodavo nuo pavojingų vietų. Jomis siekta pamokyti. „Nuo pat pasakų susiformavimo dar žmonijos civilizacijos pradžioje iki pat XX a. vidurio (ar net vėliau) pasakos buvo sekamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Jos buvo žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio leidimo būdas, gilus aplinkos informacijos šaltinis“ (dr. Jūratė Šleikonytė).
Pasakose netrūko draudimų, drastiškų vaizdų. Šiandien tikriausiai atsirastų tokių, kurie pasakytų, jog žiaurumu paremtų pasakų negalima skaityti vaikams. Skaityti! Nes mes jau nemokame jų sekti, pažadinti savo ir kitų vaizduotės. Atsiradus naujoms komunikacijos priemonėms, pavyzdžiui, televizijai ar internetui, visiškai pradingo senoji bendravimo forma, kai žmonės – dideli ir maži – susirinkdavo pasiklausyti pasakų, istorijų sekėjų. O jos nešdavo tikrą gyvenimo išmintį. Dabar pasakos neperduoda informacijos. Galvojame, kad tai nėra rimtas žanras, tad jis skirtas tik vaikams. Labai jau mes visi rimti! Vaikai irgi kitaip žiūri į pasakas. Dažniausiai mėgaujasi jomis ekrane. Viskas ten juda, labai spalvota ir tiesiog – gražu. (Gal ne iki galo, nes šiandien yra tūkstančiai pasakų, į kurias mes, suaugusieji, net nenorim pažiūrėti. Ne kartą sakėte, kad nesuprantate, ką vaikai mato Monster High!). Folkloro specialistų teigimu, vertėtų susimąstyti ties lietuvių pasakų pateikimo būdu. Nereikia viltis, kad sugrįš laikai, kai pasakos buvo sekamos arba su malonumu skaitomos. Jos toliau domina vaikus, bet jie nesidomi popieriniais jų variantais. „Dabartinius prie kompiuterio ekranų prilipusius vaikus prie pasakų reikia lenkti ne kišant į rankas pasakų knygą, o leidžiant jiems išlikti prie kompiuterio“ (dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė). Protinga būtų sukurti lietuvių liaudies pasakų svetaines, kur būtų sekamos pasakos, pateiktos žaidimo forma. Viskas tam, kad mažieji aktyviai įsijungtų į istorijos sekimo procesą, suprastų jos prasmę. Anot tyrėjų, vaikai labai dažnai tapatinasi su pasakų veikėjais, patinka jiems leistis į ilgą ir klaidžią kelionę, gėriu nugalėti blogį. Galų gale tarp visų naujovių ir pasakų pateikimo būdų yra vienas ir pats svarbiausias dalykas, kuris ypač šiais skubėjimo laikais blanksta – pasakos visada buvo reikalingos palaikyti tėvų ir vaikų ryšį.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl