Priešais mus sėdi aštuoniasdešimt kelerių metų močiutė. Šalia jos – mergaitės, dar pradinukės. Pasiūlom joms užkalbinti senutę, paklausti, kaip gyveno seniau, kai jai buvo tiek metų, kiek dabar mūsų dukroms. Senelė pagyvėja, primerkia savo daug mačiusias akis, pasitaiso skarelę ir, besisupdama pirmyn ir atgal, prisimena savo vaikystę.
– Oooi, mergaitės… Kai man buvo septyneri, vyko vaina*, pro mūsų kaimą ėjo frontas, – pradėjo senutė. Matyt, tai buvo vienas labiausiai į atmintį įstrigusių įvykių. – Mūsų šeimyna buvo nemaža. Tėtė ir sako: „Turim išsiskirstyt po visą kiemą, nes jei kur ir nukris bomba, vis kas nors išliks gyvas, kad galėtų nužudytuosius palaidoti“. Taip ir padarėm. Kieme buvo iškastos duobės, į kurias visa šeima po vieną, po kelis išsiskirstėm. Sulipom į jas, prisidengėm kluono durimis, ir laukėm. Aš ir mano jauniausia, pusės metų, sesutė buvom kartu su mama. Į kiemą vyrai iš tvarto išvarė gyvulius, ištraukė pintines su grūdais – jei sprogimas užkurtų pastatus, vis kiek maisto išliktų. Netrukus prasidėjo baisus dundėjimas, sproginėjimas, atrodė, kad vis taiko į mus. Bet, ačiū Dievui, po kurio laiko viskas aprimo. Tą kartą visi išlikom gyvi…
– O kai jau buvo ramu, ką veikėt, kuo žaidėt? – smalsauja vyresnioji panelė.
– Taigi, kai mes augom – nebuvo tiek žaislų kaip dabar. Va, mano anūkai tai dabar turi tiek visko, kad jau jie patys nežino, už ko griebtis – tiek spalvotų įvairių daiktų turi. O mes tada jokių žaislų neturėjom. Jei ką pasigamindavom pačios su sese: megzdavom, siuvinėdavom, karpydavom – tai tą ir turėjom. Mūsų žaislai buvo gyvi: kaime netrūko katinukų, šuniukų, ėriukų, viščiukų. Mes jais rūpinomės ir kartu žaidėm. Ir daug tėvams turėjom padėti, broliukus, sesutes prižiūrėti, naminius paukščius paganyti…
– Tai tik namuose ir sėdėdavot? Ar kur nors lankėtės?
– Na, ne… Kaime buvo daug vaikų, mes sulėkdavom ir kartu padūkti, – pralinksmėja senutė. – Be to, kas sekmadienį ir per šventes eidavom į bažnyčią. Nelabai turėjom kuo puoštis. Va, ir batų, kaip ir kiti, teturėjau vieną porą, todėl juos labai dabojau: iš namų iki bažnyčios nešiausi juos rankoje, o priartėjus prie miestelio apsiaudavau. Tuos pačius drabužius ir avalynę mes, vaikai, vilkėdavom ir avėmės vieni po kitų – vienam jau per maži, tai paima kitas. Nieko neišmesdavom be reikalo.
– O į mokyklą ėjote? – klausia mažesnioji.
– Tai taip. Aš ėjau dvejus metus, bet mano septyneriais metais jaunesnė sesutė baigė jau keturias klases – taigi ji buvo geriau už mane pamokyta, – pripažįsta. – Norint mokytis, reikėjo turėti daug pinigų, o anais laikais jų visada trūkdavo. Anksti išeidavome dirbti, anksti kūrėme šeimas… – staiga baigė pokalbį močiutė.
Senutės pasakojimas paliko gilų įspūdį mergaitėms. Dar ir šiandien vyresnioji prisimena: „Tik vienus batus turėjo!“ Beje, pasirodo, ir su viena batų pora galima nueiti kelią per gyvenimą…
* Vaina – karas, čia: II pasaulinis karas.
(bb), punskas.pl