Adelė Petronaitė-Jakubauskienė, gimusi ir augusi Žagariuose, o būdama pensininkė apsigyvenusi Seinuose, pasakoja:
– Mūs šaimynoj 8 vaikai užaugo. Tėvai tai Ieva ir Antanas. Mama Ieva Pakutkaitė (Adomo Pakutkos sasuoj) mirė sulaukus 86 metų, o tėvas Antanas – 78 metų. Broliai Antanas, Jonas, sasuoj Marytė, jauniausia Magdutė, o Onutė, turėdama 14 m., mirė, Jurgis – mirė 12-os. Magdutį tai lepinom. Graži buvo jauniausia mūs sasutė.
Va mama mus gydė cik žolukėm. Visadu buvo savo arbatos. Gardu paprascausi kmynai – užšucina puodų, pasaldzina biskelį ir geram visų dzienų.
Kap dancis skaudėjo, užvyrtu vandeniu užpila mėtas, pamirko skudurukų ir deda kompresų an pažaunies prieg danco. O kap galvų užskaudzi, tai gysločų priskina, sumuša akmeniu ir dėjo kompresų. Va straviniai ciko an moteriškų ligų. Arkliarūškis buvo naudotas. Rūtos – kap galvų skaudėjo – prišucina ir deda kompresų. Sumuša kopūsto lapų ir uždeda an sumuštų kulnų, skuduru apvynioja ir pereina sumušimo skauduliai, ir mėlynė išsivaikščoja. Balose augo arieliai, tai plovėm plaukus.
Jauna, cik 14 metų, Onutė mūs mirė, ba užsilaikė mėnesinė. Ji piemenavo avis, žąsukus ganė. Mūs vaikam buvo padalyta – vieniem žąsukai, kiciem gyvuliai.
Tėvelis užsirašė in Lietuvų. Mama nenorėj. Iš traco sykio išvykom. Grįžį radom cik sienų, ba raštų namų išardė vokietys ir pasistatė namukų an kiemo iš rąstų.
Adelės darželyje auga rožinės spalvos radasta. Ji gražiai kvepia ir vartojama kaip vaistas. Dabar be anūkės, gyvenančios šalia, gretimam name, pagalbos Adelei jau būtų sunku, bet anksčiau jos daržas būdavo pilnas daržovių, nereikėjo pirkti, visko turėjo savo.
Adelės atminty atgyja ne tik vaikystė. Mano pašnekovė porina:
– Mama cik žolukėm mus užaugino. Man rodos, gerai gyvenom, o grįžį skurdom. Prieš išvažavimų in Lietuvų stuboj buvo grindys, o kitur asla – molio žamė, sumušta kultuvi. Rinkau gysločus, čobrelius, an aukšto dzovinom. Liepukai sveika ir gardu – priverda, net tįsiasi. No kosulio – tai siunca pas tų, kas turi medaus apsimainyc an kokio kito daikto. Pinigų nematėm. Vaikucam prigurina duonos su cukrum, invynioja in skudurėlį švarų ir inmerkia in arbatukį kokių. Katris vaikas nepaklauso, tai mušė dziržu.
Kap vaikščojau an pamokslo (prieš Pirmų komunijų) in Sainus pas kunigų Dvaranauskų, tai atstatė no išpažinties. Sako: „Kalbėk garsiau“. Sanesnis jis buvo. „Aik, vaikeli, pas kitų kunigų – Ramanauskų“, – sako.
Mama, būdavo, in skudurukų insuka kindzuko, tai atima vaikiščai ir verkiu iki namų. Nemažai, gal 8 km kelio, pėsca ėjau.
Per Žolines seniau švencino bijūnų ir laukų gėlių puokštukes, kad apsaugotų no nelaimių. Už poros paveikslų pridedam. Prieš Kalėdas arba kokių kitų šventį tai visadu aprėdom tuos paveikslus.
Va prisminiau, kap tuos švencytus žolynus ir kvietkus dūmino. Nuog priepuolio užkura žolynus ir tep dūmina, ir viršum tų dūmukų palaiko vaikų. Stuboj žamė buvo, tai užkura laužukų ir pagarina. Ir vierino, kad padeda.
Vis girdėdavom, kad kokia kaimi bobutė vaikus gaudo. Tai ty, tai ca pagavo. Žinau, vis ėjo per kaimų ir vaikus gaudė Agota Mocikonienė.
Iš mamos išmokau ausc. An 8 nycų audėm. Linų ir drobį audiau – an kalesonų. Mama davė kuperį ir paci daug priaudius. Beržo pelanus mama išsijoja puodan ar kacilan, paskui su vandeniu padaro šarmo, per nakcį pamirksta, o paskui išciesia an balos. Ir tep saulukė balcino audeklų lininį.
Kap žanijaus, pasogos gavau daržų. Tai vien linus sėjau. Pardavėm nekultus linus ir kultus, pasistatėm už tai tvartų.
Su vyru Jurgiu Jakubausku užauginom Jurgį ir Jonukų. Tracas – Petrukas – mirė. Kap vyras numirė, tai Sainuose namukų iš sanukų Vinevičų pirkau. Jiej buvo be vaikų.
Nu o kų valgėm? Rūgštaus pieno pietam su bulvėm karštom arba duonu. Vercino kožnų kopūsto lapų. Sviestų vyniojo krieno lapan.
Bogužos, pipirai ir mano žolukės – tai gerausi prieskoniai. Česnako galvukių inmeta akmeninian indi ir grūda.
Duonų naminį visadu kaimi kepiau. Ceberin saujų rūgštukės duonos užberu miltais, užpilu nešaltu vandeniu. Kap jau pradeda raugas vaikščoc, kap sakydavo: „O, jau šneka duona“ – tai raikia mynkyc.
Vis darėm po 6 kepalus an arielių arba kopūstų lapų. Šlapiu ranku aplygini, an ližės ir šusc in pečų. An kopūsto lapų labai gera buvo.
Mano tėvo motina iš Lietuvos Žukauskaitė, o Ieva tai mamos sasuoj, Gutauskienė, Ramanauskienė iš Burbiškių tai sasarys mamos. Liko sasuoj ir mūs tėvas ca, o kici apsiliko Lietuvoj. Ona Kmieliauskienė Žagaruose, kur Jakčinskai turėjo vaikų Juozukų, bet jis sukatom anksci mirė. Iš Agurkių Jakčinskų in tuos namus paėmė už augycinį. Tėvas turėjo daug vocų, tai priskuta iš drobės ir užbarsto to lino miltukų.
Vienuolika sykių buvau Anglijoj pas brolį ir brolienį. Vokiečai 16 metų brolį paėmė in darbus. Jis ty dzyrbo ir barakuose gyveno. Sako: „Žūrau, žmogus bulves sodzina, tai prisikasėm ir suvalgėm. Sunkiai dzyrbom.“ Sykį laivas atplaukė iš Anglijos, tai kas kur galėjo, tai kabinosi. Pabėgis iš Vokietijos apsiliko Anglijon. Ty daug lietuvių buvo.
Pragyvenau gyvenimų, prabėgo kap vanduoj. Apsižanijau jauna su kaimynu nužūrėtu. Labai seniau sirgo vaikai. Kur aisi? Aini pas mamų, priverda žolių, garina ir kompresų deda. Padeda vienam, o kitam ne. Visko taikėsi.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl