Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis mano, jog pabėgėlius iš tiesų tikslingiausia būtų vadinti „atbėgėliais“, kurie ne tik nesistengia pritapti prie kitos kultūros, o atvirkščiai – primeta savąją. Dėl kokių priežasčių šie žmonės palieka savo tėvynę? Ar karas – tai tik priedanga, norint pasiekti turtingiausias Europos šalis?
Anot A. Juozaičio, viena aišku: jei masės pabėgėlių ir toliau plūs į Europą, Senajam žemynui, taip pat Lietuvai, gresia išnykimas.
Viskas bus padėta ant lėkštutės
– Kodėl pagrindinis pabėgėlių tikslas – Vokietija?
Jie šį tą žino apie įstatymus ir tai, kad Vokietija bei kitos turtingos Europos Sąjungos (ES) šalys yra rojaus kampelis, kuriame nereikės dirbti, o viskas bus padėta ant lėkštutės. Kodėl pabėgėlių nepriima šalia esančios turtingos arabų šalys? Izraelis? Turbūt dėl to, kad žino, kuo tai gresia, mato liūdnas pasekmes.
Be Europą ištikusių nesėkmių, ją išdavė ir aukščiausio kalibro politikai. Europos Komisijos (EK) pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) viešai iš tribūnos ES pavadino vištide. Be to, jis pasakė, kad Europa nuseno ir jai reikia naujo kraujo.
Tokie pasisakymai iš pagyvenusio žmogaus lūpų skamba paranojiškai. Ž. K. Junkerį renkant į EK, Didžioji Britanija pradėjo rimtai svarstyti apie išstojimą iš ES. Ši valstybė supranta, kad politikas žada iš Europos padaryti kažkokį viralą, buljoną. O ko daugiau galime tikėtis iš Ž. K. Junkerio aplinkos, kai ten rimtai sakoma: “Ačiū Dievui, mirštame!”
– Kas nutiks, jei imigrantų srautas nebus sustabdytas?
Europa iš tiesų vieną dieną sprogs kaip koks guminis autobusas. Jei šiandien mes pabėgėlių nesustabdysime, tuomet skaičius (kuris bus paskirstytas Rytų Europoje) iš 160 tūkst. gali virsti į 360 tūkst. Ir taip toliau. Europos karinės pajėgos turėtų saugoti išorines sienas, o nelegalius atplaukėlius reikėtų grąžinti atgal.
Diktuoja savo kultūrą
– Kodėl Europa apskritai priima tokią masę pabėgėlių, kurių dauguma atvyksta dėl ekonominių priežasčių?
Žodis „ekonominiai pabėgėliai“ pernelyg gražiai skamba. Tai yra „atbėgėliai“, norintys tapti išlaikytiniais. Pažiūrėkite, kaip jie elgiasi Vakaruose. Šie žmonės ne prašo, o reikalauja. Po abiejų pasaulinių karų išlikusieji gyvi (daugelis mūsiškių) džiaugėsi, kad turi galimybę keleriems metams apsistoti pabėgėlių stovykloje. O šie? Jie atvyksta kaip būsimi šalių šeimininkai. Ne „ištirpdami“ tose šalyse, prisitaikydami, o diktuodami savo religiją ir kultūrą.
Galima numanyti, kad tokį srautą pabėgėlių dėl labai rimtų motyvų kontroliuoja kelios šalys. Propaganda “vykite bet kokiais keliais į Angliją ir Vokietiją” ten labai veiksminga.
O kodėl Europa priima? Nes išdavė savo tapatybę. Lietuvos vadovai nusiteikę vėl sakyti „yes!“ be tautos sutikimo (kaip kad įvyko, įvedus eurą). Tačiau akivaizdu, kad tiek mums, tiek Europai „atbėgėlių“ antplūdis yra pražūtingas.
– Ar pabėgėlių integracija Lietuvoje reali?
Integracijos galimybių aš nematau. Nebent tik asimiliaciją. Juk mūsiškiai Vakaruose asimiliuojasi, jau dauguma laisvės metais gimusių lietuvių vaikų nebekalba lietuviškai. Jeigu mūsų šalyje apsistoję kitataučiai nesistengs prisitaikyti, galime užmiršti Dainų švenčių džiaugsmą ir pradėti miestų centruose paruošti vietas mečetėms.
„Išsiurbs Europą¨
– Kodėl žmonės į rankas neima ginklų ir nekovoja už savo šalį, o tiesiog ją palieka?
Jų pačių aplinkoje vyrauja žiaurūs genčių ir klanų karai, ir valdžia ten niekuomet nebuvo ir nebus vakarietiška bei nekovos už „žmogaus teises“.
Taip pat niekas nebetiki, kad JAV su savo „žmogaus teisių“ politika Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose siekia taikos. JAV šaltapročiai politologai ir karinė pramonė stumia tautas į tikrą pragarą. Žodžiu, JAV kišimasis dėl tariamų “žmogaus teisių” kuria naują Vakarų pasaulio priešų židinį, dėl kurio liejasi kraujo upės. Be viso to, JAV dažnai pačios paruošia ir apginkluoja būsimą priešą (Afganistano pavyzdys).
Tačiau dar baisiau štai kas: mes priimame pabėgusius jaunus vyrus, kurie išduoda savo tėvynę. Nejaugi Europa turės kištis ir tvarkyti susiklosčiusią situaciją? Tai – užburtas ratas. Jam sukantis „atbėgėliai“ išsiurbs Europą, kuri jau ir šiaip išsižadėjo savo krikščioniškos tapatybės. Net popiežių Europos lyderiai laiko tik kalbančia lėle, kai šis prabyla (ypač tai buvo akivaizdu Jono Pauliaus II atveju) apie išsigimimus, vyraujančius Europoje.