Pirmajam pasauliniam karui baigiantis ir pradėjus stiprėti Lietuvos nepriklausomybės idėjoms, Vilniuje buvo įkurtas vykdomasis komitetas, kuris atsišaukimais kreipėsi į visuomenę. Jis informavo vokiečių okupacinę valdžią apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Vokiečių karinė ir civilinė valdžia norėjo steigti lietuvių patikėtinių tarybą, bet lietuviai išsireikalavo, kad taryba būtų steigiama sušauktoje lietuvių atstovų konferencijoje. Jai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė sukvietė Organizacinį komitetą.
Tikrų rinkimų okupacijos sąlygomis suorganizuoti nebuvo įmanoma, patikimi asmenys buvo parinkti ir pakviesti pagal parapijas. Dalyvauti konferencijoje galėjo tik lietuviai ar save laiką lietuviais. Į konferenciją buvo sukviesti 264 žmonės, atvyko 214. Posėdžiai vyko nuo rugsėjo 18 ligi 22 d. už uždarų durų, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovui. Rezoliucijos buvo priimtos beveik vienbalsiai.
Konferencijoje dalyvavo nemažai Suvalkų krašto lietuvių: kun. Motiejus Simonaitis (Punsko parapijos klebonas), kun. Juozas Katilius (Smalėnų parapijos klebonas), Kazimieras Mielkus (Vaitakiemio ūkininkas ir švietėjas), Seinų kunigų seminarijos atstovai: kun. Justinas Staugaitis, kun. Antanas Petrauskas, kun. Jonas Reitelaitis, kun. Jonas Totoraitis, Seinų krašto lietuviai: Stasys Tijūnaitis (mokytojas), Jonas Dereškevičius (mokytojas), Antanas Pečiulis (pirklys). Įdomu, kad į oficialų konferencijos dalyvių sąrašą (dėl pavėlavimo?) nebuvo įtrauktos kun. Juozo Katiliaus ir kun. Motiejaus Simonaičio pavardės, nors jie konferencijoje dalyvavo.
Apie Vilniaus konferenciją jos dalyvis Kazimieras Mielkus knygoje „Šeimos lemtis. Su grotų ženklu. Laiškai“ rašo: „1917 m. rugsėjo mėnesį buvo ruošiamasi sušaukti Vilniaus konferenciją Lietuvai apsispręsti. Tuo metu viešai rinkti ir siųsti į konferenciją delegatus nebuvo galima, todėl vietos šviesuomenė rinko iš savo tarpo tinkamą žmogų ir siuntė jį į konferenciją. Tokiu delegatu nuo Suvalkų krašto pasiuntė mane. Vokiečių okupacinei valdžiai leidus, minima konferencija vyko 1917 m. rugsėjo mėnesio 18-22 dienomis. Nuodugniai apsvarsčiusi krašto padėtį, konferencija priėmė tokią rezoliuciją: Lietuva yra nepriklausoma valstybė su etnografinėmis ribomis ir sostine Vilniuje.
Baigiantis konferencijai buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 narių. Ji kaip atgimstančios tautos aktyvus organas turėjo sušaukti seimą ir sudaryti laikinąją vyriausybę.
Sugrįžęs iš konferencijos, sušaukiau Punske gausų žmonių susirinkimą ir smulkiai jiems papasakojau apie konferencijos darbą. Nuo to laiko prasidėjo mano aktyvus visuomeninis veikimas. Kiek galėdamas prisidėjau prie savos valstybės atkūrimo darbo, ypač lietuvių švietimo ir skriaudžiamų lietuvių katalikų gynimo nuo lenkomanų. 1918 m. rudenį Suvalkų apskrityje (Punsko valsčiuje – red.) buvo pradėta tverti laikinoji valsčių taryba ir milicija tvarkai miesteliuose ir kaimuose palaikyti. Man buvo pavesta organizuoti seniūnijas ir kaimų miliciją.“
Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta 20 asmenų Taryba. Jos nariai buvo: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Kun. dr. J.Stankevičiaus biografijoje rašoma:“…Dalyvavo 1917 m. lietuvių Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, turėjusią skelbti šalies Nepriklausomybę. Išrinkus į Lietuvos Tarybą šešis kunigus, o socialistams joje teturint dvi vietas, pastarųjų vadovas Pranas Eidukevičius ėmė grasinti, kad jis atšauks savo partijos atstovus. Vardan vienybės Juozas Stankevičius iš Tarybos pasitraukė. …“ Minėtas dvasiškis Suvalkų gimnazijoje dėstė tikybą. Buvo vienas iš Suvalkų draugijos „Vienybė“ įkūrėjų.