Vėloka kovo 3-iosios popietė. Važiuojame ratais prastu Santakos kaimo žvyrkeliu. Automobilio vairuotojas kunigas Marius juokauja, kad mašinai duobėtu keleliu važiuoti sveika. Vaizdas pro langą nekoks. Iš kairės ir dešinės paliekame apleistas medines lūšneles ir nedirbamų laukų plotus. Retkarčiais tolumoje boluoja vieno kito pasiturinčio ūkininko sodyba. Nuotaika prasta. Ne tokios Simono Norkaus gimtinės tikėjomės. Dar prieš pusvalandį viešėjome Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur vyko Punsko „Aušros“ leidykloje išleistų kunigo S. Norkaus rinktinių raštų pristatymas. Salė buvo sausakimša. Susidomėjimas didelis. Tarp klausytojų daug Trečiojo amžiaus universiteto narių. Jie laisvesni, šviesesnėmis spalvomis žvelgia į gyvenimą. Ne tiek materialinių, kiek dvasinių vertybių siekia. Bendrą kalbą suradome greitai. Nereikėjo aiškinti, kas buvo S. Norkus. Kalvarijoje taip ir nesužinojome, kurioje Santakos dalyje kitados stovėjusi rašytojo ir kunigo gimtoji sodyba. Neradome jokios užuominos. Po renginio nutarėme patys paieškoti S. Norkaus gimtinės. Važiuodami prastu kaimo keleliu beveik nesutikome žmonių. Nebuvo ko paklausti. Kunigas Marius, sustojęs ties Šešupės vingiu, nusprendė – S. Norkaus gimtinė galėjusi būti čia.
„Aušros“ leidykloje išleistoje knygoje rašoma, kad S. Norkus gimė 1841 m. kovo 15 d. arba (kaip pats rašo biografijoje) balandžio 3 d. prie Kalvarijos prigludusiame Santakos kaime. Simono vaikystė buvusi varginga. Anksti mirė tėvas, o motina paliko vaiką. Berniukas augo dėdės šeimoje. Norėjo mokytis. Šiaip taip baigė keturias Marijampolės mokyklos klases. Santakos kaimo gyventojai surinko pinigų, kad berniukas galėtų mokytis Seinų kunigų seminarijoje. Mokslus Seinuose jis pradėjo 1862 m. Po dvejų metų būsimasis kunigas dalyvavo 1864 m. sukilime. Nuo caro represijų klieriką apsaugojo Seinų kunigų seminarijos sienos. 1868 m. Seinuose jis gavo kunigo šventinimus.
Važiuodamas per Santakos kaimą, vartau S. Norkaus rinktinius raštus. Jų leidyboje mums mielai talkino Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Taip norėtųsi šią akimirką dar kartą jiems padėkoti. Tiek patyrėme jų entuziazmo ir noro mums padėti.
Knygos įžangoje skaitau iš 1913 m. Seinų „Šaltinio“ 9 nr. perpublikuotą tekstą: „Gal sulauksi, skaitytojau, atskiros a. a. kun. Simono neišleistųjų raštų knygutės. Ten rasi, podraug su platesniu velionies gyvenimo aprašymu, visus jo aforizmus, eilutes ir kitus neišleistus raštus.“ Kaip nuostabu, kad šie pranašiški nežinomo autoriaus žodžiai išsipildė. Ir kas, kad išsipildė po maždaug 100 metų. Bandau paklausti ir sau atsakyti, kuo mūsų dienos skaitytojui gali būti įdomūs Punsko bažnyčios statytojo, daraktorių ir knygnešių organizatoriaus ir globėjo, aušrininko, literato, grožinės literatūros vertėjo S. Norkaus rinktiniai raštai? 240 psl. knygoje yra publikuojami labai seni ir naujesni straipsniai apie S. Norkų, spausdinama jo kūryba: eilėraščiai, poemos, giesmės, aforizmai, „Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui“, grožinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą, kunigo tekstai apie Punsko bažnyčią, laiškai.
Ar S. Norkus eilėraščius pradėjo rašyti Santakos kaime, nežinia. Daug vėliau, apaštalaudamas Bartninkuose, jis susipažino su dr. Jonu Basanavičiumi. Ši pažintis Norkui buvo lemtinga. Lietuvos patriarchas, pastebėjęs Simono talentą, ragino jį kurti. Atrodo, veiksmingai. Viename S. Norkaus rankraštyje yra autoriaus pastebėjimas: „Rašiau Bartininkuose, prašant Daktarui Basanavičiui 1878 m.“.
Nuo 1880 metų S. Norkus bendradarbiavo su Mažosios Lietuvos laikraščių redakcijomis. Pirmieji kūriniai buvo paskelbti „Lietuviškoje ceitungoje“. Vėliau kūrinius publikavo „Naujajame keleivyje“, o nuo 1883 m. Jono Basanavičiaus „Aušroje“. Nemažai S. Norkaus kūrinių buvo paviešinta „Lietuvos ir Žemaičių apžvalgoje“, Seinų „Šaltinyje“, „Nedėldienio skaitymuose“, kalendoriuose ir kituose rinktiniuose leidinėliuose.
1905 m. buvo išleista jo autorinė knygelė „Maža dovanėlė Lietuvos jaunuomenei“. Redakciniame puslapyje rašoma: „Paraszė Kunigas S. Narkevyczia. Vilnius. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje. 1905“.
Skaitau „Mažosios dovanėlės Lietuvos jaunuomenei“ ištrauką: „Kiekvienas gali iszmanyti, kad isz tų trijų skyrių czystata panystės yra tobulingiausia ir augszcziausia. Yra tai dorybė, sako viens didei mokytas kunigas, katrą visos žmonių giminės aniuoliszka vadina; dorybė, kuri savo gražumu Dievą isz dangaus ant žemės parvedė; dorybė, kuri veidą kiekvieno savo mylėtojo skaistumu, gražiai žydinczių rožių ir lelijų, puoszia ir virsziau Aniuolų jį iszaugsztina; dorybė, isz kurios naudingiausi krikszczioniszki darbai iszeina ir tarp žmonių prasiplatina, antgalo, yra tai dorybė teip graži, teip skaisti ir teip patogi, kad liežuvis žmogaus jos vardo isztarti nedrįsta, isz baimės, kad jos nesuteptų.“
Kai kurie kun. S. Norkaus veikalai, kaip antai „Gilioji Punsko praeitis“, „Apie nedėkingumą“, liko rankraščiais. Kunigo parašyti „Santakos atminimai“ visiškai dingo.
Norkaus kūryba yra tautinio, patriotinio pobūdžio. Joje vyrauja meilė gimtajam kraštui ir doros motyvai.
Gyvendamas Prienuose, S. Norkus turėjo progos pažinti mūsų upių tėvą. Savo emocijas jis išliejo eilėraštyje „Nemunas“.
Jau ne tas Nemunas, ką plaukė iš lėto,
Jau vilnis savo visur smarkiai mėto…
Bet ne ant ilgo jo narsums patenka,
Greit atsileidžia, ir vėl lėtai slenka.
Lietuvis ir Nemunas vienokio mat būdo…
Lyg, tartum gamta viens kito apgudo.
Įdomūs S. Norkaus aforizmai. Jų jis paliko rankraščiu visą knygą (400 kūrinėlių). Rankraščio viršelyje užrašyta: „Aforizmai arba trumpi mislies išreiškimai išvisur surinkti ir eilėmis sustatyti“. Tai puiki knyga! Įdomu ją skaityti. Nemažai iš jos galima pasisemti minčių!
Nė kardo, nė skydo tam jau nereikia,
Kam Dievas savo pagalbą suteikia.
Greitai Dievą užmiršta žmogus, būdamas laimėj,
Karštai prieg Jo šaukiasi, kaip ištinka baimė.
Oi! Žmogeli, žmogeli! Meldžiu, valdyk tu save,
Nes danguje yr’ akis, kuri žiūri in tave.
Tas žmogus nevertas Dievo malonės,
Kurs Dievą griekais, skolomis skriaudžia žmones.
Tas žmogus turtingas ir vertas malonės,
Kur’s netur skolos pas Dievą ir žmones.
Didelė mūsų dienų kaimo žmonių nelaimė – girtuoklystė. Ši problema aktuali buvo ir S. Norkaus laikais. Važiuodamas per Santakos kaimą, skaitau 1877 m. balandžio 12 d. Bartninkuose parašytą ir 1880 m. „Naujajame keleivyje“ publikuotą „Giesmę apie arielką“:
Tu arielka, tu pilkoji, iš kur tu atėjai,
Tegul tave ten ir neša viesuliniai vėjai!
Tegul geria, tegul laka tave ten šėtonai,
O ne žmonės, ne lietuviai, ne lietuviai ponai!
Tu pragaro gaspadine, tu velnio sesyte,
Visų griekų, viso vargo veislinga patyte!
Išviliojei ne iš vieno, ką tiktai turėjo,
Ne viens viską pralėbavęs su lazdele ėjo;
Ne viens žydui atidavęs visą turtą savo,
Už šmotelį sausos duonos juodbarzdžiui tarnavo.
Tu karčiamoj sėdėdama einančius vilioji,
Išeinantiems patvoryje patalą pakloji;
Iš motinos, gaspadinės, sumaišius jai protą,
Darai tikrą kaimo kiaulę ir dar pabalnotą…
Norkus buvo istorinės tematikos kūrinių vertėjas. 1883 m. jo išversta L. Kondratovičiaus (Vladislovo Syrokomlės) poema „Margiris“ apie didvyriškus lietuvių žygius buvo spausdinama keliuose „Aušros“ numeriuose.
Pirmoji giesmė
I.
Kur dingo, Lietuva, tavo didybė,
Kur kunigaikščiai ir dievų daugybė,
Kur garsios pilės darbo vaikų tavo,
Kur giesmininkai su giesmėmis savo?
Tav seniai žmonės šlovės pavydėjo,
Nes plačiai, gražiai – kaip kvietka žydėjo!
Šiandien – prapuolė, lyg sapnas praslinko,
Arba lyg kvietka suvytus nulinko. …
Giesmė iš Lietuvos veikalų, parašyta L. Kundraičio (Kondratavičės) (V. Sirokomlės). Lietuviškai išguldė S. Norkus.
Kreivėnų–Alksnėnų keleliu grįžtame į Punską. Čia prieš 103 metus ir porą mėnesių mirė ir Punsko kapinių koplyčios rūsyje rado amžinąjį atilsį kun. S. Norkus.
Sigitas Birgelis, punskas.pl