A, da prisiminiau šų tų apė gegužines mūs namuose. Acimenu, kad pas mus mergaitių priaidavo. Va ca, kur dar šita mūs ūlyčukė, tai nuo jos iki klonio augo klevas prie klevo. Juose būdavo baisiai daug krūkščų. Pirmiau jų būdavo daugiau kap obuolių! O cik šakų pajudzyk! Ojoj!.. Per gegužines priaidavo kaimo vaikų. Kap tėvai sau stuboj sėdėdavo, o mergaitės prietamsiu kur aidavo, tai jau kokias riksmas an kiemo būdavo! Vienas kitų vaikėmės prisigaudį tų krūkščų. O kap paimsi saujų krūkščų ir supylsi ty katram už kauniero arba pakrėsi klevo šakų!.. Ojoj! Vyresnių mes nekabinom. In vyresnius turėj būc pagarba. Cik vaikai su vaikais siuto po kiemų.
O, da prisiminiau vienų dalykų apė „kavones“. Cava, kur dar akmenų krūsnis, augo bezas (past. alyvos). Ne rozų pasakojau, ty kap pasakodavau, kap man vienų sykį beigėsi „kavonės“. Nu, vienų rozų sumisnom su vaikais „kavonių“ pasbovyc. Acimenu, kad tadu no krikštų tėvo buvau gavis žalių kepurį ir žalius marškinius su trumpom rankovėm. Nu ir tep apsirangis inlipau in tų bezų. Kap sykis tadu gal buvo pavasaris, bezai žydėjo kap dabar. Prie to bezo buvo pririšta karvė. Aš inlipis in tų bezų cykiai sėdzu, kad kici manį nerastų. Po tuom krūmu karvė ganėsi. Nu ir kap aš inlipau in bezų, tai toj karvė pradėj in mani žūrėc. Aš norėdamas jų nauju kepuri pabaidzyc, ėmė toj karvė ir pasgau mano kepurį. Žūrau, kad jų kramto! Suvėdė karvė mano kepurį! Nu, misnu, ciek to, alia kų dar tėvam pasakyc! Kap paaiškyc, kur kepurė dzingo! Tais čėsais misni baikos buvo? Neacimenu, kap ir kadu pasakiau, alia ty kadu prispažinau, kad karvė mano kepurį suvėdė. Gal pacikėj, ba buvo viena karvukė, katrų apė kampus rišo, o ne tep, kap dabar, kad viskų žoliapjovi pjauna. Pirmiau, kur žolukė atšoko, tai ty gyvulį rišo.
O da acimenu vienų dalykų iš vaikystės. Nu ne žaidimus, alia linksmų acicikimų. Acimenu, kap tėvo britvų skuscis pagadzinau. Gana anksci man tėvai nupirko dzviracį. Madoj buvo prie purvasaugių primontuoc tokius gumus, kad netaškytų, kap važuoji. Seniau juos visi darėsi iš dentkės (past. rato kamera). Nu ir aš sumisnau tokius gumus išsikirpc, alia kad niekur žyrklių nerandu! Nu nerandu, ir viskas! Žinojau, kad stuboj an pečo gulėj britva. Peilio neėmiau, ba pamisnau, kad neims (past. nepjaus), tai iš karto pasėmiau britvų. Pasėmis tų britvų cik trak ir acipjoviau gumų. Gražai viskų susisukiau, padėjau britvų in vietų ir patenkytas važinėju. Nu, seniau vyrai skutėsi daugiausia kartų savaitėj. Cik šaštadienį, kad sekmadieniui būtų pasiruošta. Nu ir kap visadu šoni britvos kabojo tėvo dziržas. Ruošdamasis tėvas skuscis, pasėmė tų dziržų biskį perbraukc britvai. Nu jau ca tėvas insimuilina ir mėgina skuscis. Rozų patraukia ir žūro, kad ca ji nieko neima. Nesupranta, kas gi ca tai britvai pasdarė. Vėl britvų trina per dziržų. Trina, trina ir trina, o ca kap neima, tep neima. Pamisno, kad pagedo. Šoni sėdėdamas jo brolis, tep vadzinamas kuprukas, sako: „Mesk! Aš jau metiau tas britvas! Aš jau pradėjau peilukais skuscis, ir tu jau mesk tų britvų!“ Niekas nematė, kap aš tų gumų pjoviau tėvo britvu ir jų pagadiau. Prispažinau tėvu cik po daug metų, kap jau kavalierus buvau.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl