Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė:
„Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nešioti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.
Mt 3, 1–12
Kiti skaitiniai: Iz 11, 1–10; Rom 15, 4–9
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Severinas Arminas Holocheris OFM
Vakar – Marija, šiandien – Jonas Krikštytojas: du pavyzdingi Advento asmenys. Evangelistas Lukas pasakojo apie Jono Krikštytojo gimimą ir vardo jam suteikimą: „Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: (…) ‚O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo…“ (Lk 1, 67. 76-77).
„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“, – tai yra Jono Krikštytojo pirmieji žodžiai. Taip jis pradėjo pildyti apie jį sakytą pranašystę: eiti pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti. Be atsivertimo žmonės negali pažinti Jėzaus ir Jį priimti kaip tą, „kuris krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“, kaip Jonas skelbė savo klausytojams, o šiandien – mums.
Esame pakrikštyti vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Gal šis antras Advento sekmadienis mums nori priminti, kad Jėzaus, mums dovanojusio šį krikštą, atėjime jau prasideda dangaus karalystė? Man atrodo, kad Jonas Krikštytojas šiandien klausia, ar šio krikšto ugnis dega mumyse. Todėl ir mes esame kviečiami: „Parodykite tikrų atsivertimo vaisių!“
Gyventi kaip Jonas, kuris „vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu“, kurio „maistas buvo skėriai ir lauko medus“, tikrai mums nereikia. Bet „taisyti Viešpačiui kelią ir ištiesinti Jam takus“ mes galime ir mokame. Tad savo žodžiais ir darbais mes rodome kitiems Jėzų, būdami Jo nuolankūs pirmtakai. Gal tada ir mes, krikščionys, tampame tikrais Advento asmenimis, panašiai kaip Marija ir Jonas Krikštytojas?
Bernardinai.lt