Jurgis Burdulis – kraštotyrininkas, kilęs iš Vidugirių Būdos

Jurgis Burdulis (Petro sūnus) gimė 1924 m. kovo 19 d. Vidugirių Būdos kaime. 1941 m. kovo mėn. repatriacijos metu su šeima išvyko į Lietuvą. Neakivaizdiniu būdu baigė vidurinę mokyklą. „Kartu su savo dukra mokiausi iš jos vadovėlių. Gyvenau kaime, dirbau visokiausius darbus kolūkyje. Penkerius metus dirbau fermos vedėju, penkiolika – statybose. Rašyti pradėjau vėlokai, 1984 m. Bijojau cenzūros. 20 straipsnių parašiau apie gerus to meto žmones. Juos išspausdino Alytaus rajono laikraštis. Rašyti mane paskatino šio laikraščio darbuotoja F. Pajaujytė. Sėdau prie atsiminimų, kurių prirašiau apie 700 spausdintų lapų. Apie 200 lapų išspausdino tuometinis Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“. Penkis straipsnius išspausdino Lietuvos pažinimo laikraštis „Gimtinė“. Dar parašiau intermediją „Karvyčių pokalbis Naujųjų metų naktį“. Mano jaunystės pomėgis – liaudies dainos ir saviveikla.“ („100 tėviškės žinovų“)

„Išeisi. Paklysi. Negrįši.

Šlamės tau prie kelio beržai.

Primins jie tau dainą, dainuotą

Gegužės šiltais vakarais“, – šie žodžiai ilgai skambėję rašytojo ausyse ir paraginę prisiminti išgyvenimus bei išleisti knygą, kurioje nemažai žinių apie gimtuosius namus, papročius. Prisiminimų knygą „Okupacijos naktis“ mūsų kraštietis Jurgis Burdulis išleido savo lėšomis 2006 metais Alytuje. Jos apimtis – 204 puslapiai. Šio neeilinio žmogaus pavardę anksčiau dažnai aptikdavome „Aušros“ puslapiuose, kur pasirodydavę jo straipsniai.

Knygoje „Okupacijos naktis“ autorius rašo: „Mano gimtasis kaimas Vidugirių Būda (dabartiniame Punsko valsčiuje). Nedidelis mano gimtasis kaimelis. Išlikę ežios rodo, kad kažkada šis kaimas padalintas į šešias lygias dalis po 23 hektarus kiekviena (turėjo būti ir 6 sodybos). Vėliau trys sodybos išliko cielos, o trys pagal giminystę išsidalino į mažesnius žemės sklypelius. Mano laiku kaime gyveno 15 šeimų. Visi gyventojai buvo lietuviai. Ir stambesnių ūkininkų, ir grytelninkų trobos buvo mediniais šiaudiniais stogais. Tik kur ne kur matėsi tvartelis, nukrėstas iš molio ir skiedrų stogu. Prie kiekvienos sodybos aptvertas sodelis. Vienoje iš tų išsidalinusių sodybų gyveno mano tėvai. Tėvas Petras Burdulis gimęs Paliūnų kaime, Būdviečių parapijoje, gausioje žemdirbių šeimoje. Nenorėdamas dalintis ir išdraskyti savo tėviškės ūkelio, 1908 metais išvažiavo Amerikon, galvojo, užsidirbęs pinigų grįžęs nusipirks Lietuvoje savą ūkelį. Kai 1914 m. sugrįžo, už mėnesio prasidėjo karas ir jo valiuta žlugo. Pasibaigus karui jis vedė mano motiną Ievą Rudžiūtę ir apsigyveno 10 ha ūkyje Vidugirių Būdoje. Gyvenimas jų nelepino – nei mėnesio nesulaukę mirė trys pirmutiniai vaikai. Tai reikia įsivaizduoti, kiek džiaugsmo buvo, kai aš ketvirtas pasilikau gyventi.

(…) Kai apsivedė motinos sesuo, ūkį dalijosi pusiau. Skaudžiausia, kad po poros metų ji susigalvojo gyvent kitur ir žemę pardavė, ją nupirko kaimynas, nes mano tėvas negalėjo jos atpirkt, nes žemė buvo brangi ir jie neturėjo pinigų. Tėvams buvo sunku verstis 5 ha ūkyje.

Kai aš buvau 5 metų, gimė brolis.“

Apie Paliūnų mokyklą ir tuometinį mokymąsi rašoma: „1931 m. pradėjau lankyt pradžios mokyklą, kuri buvo už dviejų kilometrų Paliūnų kaime valstiečio Budreikos išnuomotame trobos gale. Tai buvo Paliūnų privati lietuviška mokykla, prie lauko sienos šalia durų kabojo lietuvių ir lenkų kalbomis iškaba – „Paliūnų privatinė lietuviška mokykla“. Valdiškose buvo mokoma tik lenkiškai, o kadangi šiame krašte gyveno labai daug lietuvių, kurių vaikai visiškai lenkiškai nesupranta, tai kažkas iš lietuvių išsirūpino mokyklą. Mokytojavo čia senyvo amžiaus mokytojas lietuvis jau pensininkas, didelis lietuvių tautos mylėtojas Jurgis Vaicekauskas, kilęs nuo Marijampolės. Kiek daug dainų išmokė. Rodos, regiu, kaip jis pasispaudęs po smakru smuikelį tikrina mūsų balsus. Mokė jis ir vaidybinio meno, dažnai ruošdavo vaikams pritaikytus vaidinimus. (…) Išmokė ir tuometinį Lietuvos himną. Būdavo, po trumpos ryto maldos liepia dar pagiedoti Lietuvos himną…

Su knygom buvo problema. Lietuviškos knygos buvo tris kartus brangesnės už lenkiškas, o daugelis šeimų vargingai gyveno. Mūsų mokytojas nebuvo abejingas ir daug pinigų išleisdavo knygoms apmokėti. Taurus buvo mokytojas J. Vaicekauskas. Visi jį mylėjome. Vasarą basi, žiemą klumpėti, knygas susidėję į motinos pasiūtą audeklinį krepšelį, linksmi traukdavom į mokyklą. Čia mokiausi du metus. Mokslas sekėsi gerai.

Vieną dieną atėjo du nepažįstami vyrai, išmatavo klasės ilgį, plotį, aukštį. Žmonės kalbėjo, kad mokyklą uždarys, taip ir atsitiko, mokslo metų pabaigoje ją uždarė.

Kitais metais mokyklą įrengė irgi Paliūnuose kito stamboko ūkininko A. Kliukinsko statomam name. Jis vieną kambarį pritaikė klasei (tai didelis, erdvus, aukštas kambarys su dideliais langais). Vaikams pažaisti buvo lygus, didelis kiemas. O mokykla čia buvo jau valstybinė. Mūsų mokytojo čia nepriėmė dirbti, o atsiuntė Jadvygą Karpavičiūtę. Ši energinga mokytoja buvo nusprendusi su mumis kalbėti tik lenkiškai, bet kad mes nei vienas nemokėjome lenkiškai, tada ji mokėsi lietuviškai ir ėmė su mumis kalbėtis lietuviškai. Per savaitę būdavo dvi lietuvių kalbos pamokos. Labai mėgau skaityti. Mokyklinių vadovėlių skaitinius bemat perskaitydavau, o eilėraščius išmokdavau atmintinai, nors dar nereikėdavo. Jie man atrodė tokie gražūs ir įsimintini, kad negalėjau jų neskaityti. Dar parsinešdavau knygų iš kaimo bibliotekėlės, kuri buvo valstiečio Faransevičiaus bute (tai kamarėlė su kepurės dydžio langeliu, su pusšimčiu pageltusių knygų apiplėštais viršeliais).

Vėliau mokyklą steigė laikinai Ragelis.“ (68 psl.)

Knygoje pasakojama ir apie prieškarinę saviveiklą: „Aktyvus buvo mūsų kaimo jaunimas. Nors čia nebuvo jokio vadovo, vienu laiku jie patys, savo iniciatyva paruošė saviveiklinį vaidinimą. Kadangi tinkamų patalpų nebuvo, tai teko vaidinti vieno ūkininko kluone. Scena buvo įruošta prie kluono pristatytoje peludėje. Nors patalpa buvo neišvaizdi, bet žiūrovų buvo susirinkę labai daug. Šokant „ratelį“ madingos dainos buvo:

 

„Ėjo lenkas per pievaitę,

Susitiko lietuvaitę.

Nori lenkas pabučiuot,

Lietuvaitė nesiduot.

 

 

Pūsk, vėjeli, nešk laivelį,

Nunešk mane į Lietuvą.

Jei ne šiandien, tai rytoj,

Jei ne ryt, tai subatoj.“

 

Leidinyje rasime žinių apie gavėnios darbus, papročius, lalavimą gimtajame krašte. Apie sieną ir pasienį (kaip ir daugelis mūsų krašto žmonių mena) Jurgis Burdulis „Okupacijos naktyje“ rašo: „Lietuva buvo čia pat, už kelių kalnelių. Nors siena buvo akylai saugoma pasieniečių, bet žmonės pereidavo. Parsinešdavo druskos, kuri Lietuvoje buvo perpus pigesnė negu Lenkijoje. Be druskos, nešė pipirus ir sachariną. 1936 m. siena sustiprinta, buvo 7 km pasienio zona įvesta. Zonoje gyvenantiems uždrausta laikyti šunis. Nakties metu kiekvienas gyventojas privalėjo aklinai uždengti langus nuo Lietuvos pusės ir dar iš dviejų pusių, o nuo Lenkijos pusės galėjo būt neuždengtas. Nuo 14 metų visi privalėjo pasidaryti pasus ir juos nuolat prie savęs nešiotis. Nuo saulėlydžio iki saulėtekio negalima buvo niekur vaikščioti toliau kaip 50 metrų nuo savo gyvenamo namo. Buvo uždrausta ir dienos, ir nakties metu garsiai dainuoti. Jaunimui šokius ruošti galima tik dienos metu, bet tų namų šeimininkas turėjo gauti iš valdžios leidimą. Taigi šokiai kaime vyko retai. Geriausia proga jaunimui pasilinksminti buvo per vestuves. Į vestuves pasišokti eidavo ir nekviesti.“

Į vestuves ateidavo ir kareiviai pasižiūrėti, bet išimtinai leisdavo tą vakarą žmonėms laisvai pareiti namo. Blogiau būta kitais atvejais: „Jeigu patruliai sučiupdavo kokį žmogų nakties metu, stengdavosi jį kuo daugiau pakankinti. Nors žmogus per rubežių nebuvo ėjęs, bet jie mokėdavo išaiškinti ir vis tiek areštuodavo. Bet vestis į pasienio kordoną (būstinė) neskubėdavo. Jei žiemos metas, tai vedžiodavosi per pusnis po kaimus, kur norėdavo dar ką sugauti. Kareiviai apsiavę auliniais batais, o kaimo žmonės su klumpėmis (pusė nakties išlaikyk su klumpėmis per pusnis). Blogiausia tai pavasarį ar rudenį, kai purvas ir liūnai. Kai sugaudavo – varydavosi žmogelį pirmą atkišęs šautuvą su atlenktu durtuvu. Priėjus purvo duobę kareivis sušukdavo „Gulk!“, suimtasis kniūbsčias privalėjo tą pat sekundę griūti žemėn. Priėjus kitą liūną vėl tas pat „Gulk! Kelkis!“, ir taip daug kartų.

Viršininkas suimtąjį patardydavo, ir jeigu buvo nėjęs per rubežių, tai į kalėjimą nesodino, reikėjo užmokėt vienos dienos uždarbio dydžio piniginę baudą arba vieną dieną padirbėti kordono teritorijoj – daugiausia tai liepdavo pripjauti ir suskaldyti malkų. Rasdavo būdų pakankinti ir vasarą: nusivesdavo prie vandens telkinių – balų stačiais krantais, durpinių, liepdavo nusirengti ir su durklais įstumdavo, palaikydavo vandeny, o paskui įvairiai tyčiodavosi iš išlipusio.“

Labai vaizdžiai ir tiksliai pasakojama apie piemenavimą: „Parduotų vasarų skonio teko paragauti ir man. Vieną pavasario dieną sulygęs su tėvais, kad duos jiems arklių pavasarį ir rudenį žemei apdirbti ir dar pora desėtkų pinigais, išsivedė mane mūsų kaimo gyventojas, pasiturintis ūkininkas V. Pečiulis. Geras tai buvo žmogus. (…)

Tais metais, kai prasidėjo karas, baigėsi mano piemenavimas. Pas kaimyną – mano pirmąjį šeimininką, antrus metus iš eilės  piemenavo mano brolis. Aš ganyti buvau per didelis, o už berną eiti – per mažas, todėl savo namuose pasilikau ir dirbau viską.“

Didelė Jurgio Burdulio svajonė buvo pamatyti Lietuvą. Ten gyveno tėvo vyresnysis brolis ir prie Lazdijų – sesuo.

Knygoje nemažai rašoma apie karo laikotarpį: „Užėmę mūsų kraštą, vokiečiai pravedė lenkiškų pinigų keitimą. Už du zlotus buvo duodama viena markė. Kaimo gyventojai tų zlotų mažai kas turėjo. Tas keitimas vyko tik tris dienas, o ir keitimo suma buvo ribota – 500 zl. Mūsų valsčiaus centras buvo už trijų kilometrų nedideliame Krasnavo dvarelio centre.

Šio dvarelio savininkas Šeškauskas ilgą laiką buvo valsčiaus vaitu, o jo rūmuose buvo valsčiaus raštinė. Už kokių 200 metrų nuo čia buvo vokiečių pastatytas nemažas dviejų aukštų mūriukas. Čia gyveno ir dirbo lenkų policija. Buvo jų raštinė, daboklė ir gyvenamieji kambariai keturioms šeimoms. Tiek ir buvo tų policininkų. Dar buvo tvartelis vištoms laikyti ir dviračiams pasidėti. Kai lenkai iš čia pasitraukė, jų vietas užėmė vokiečiai, kurie eidavo policijos pareigas ir kartais paprekiaudavo žibalu ir kitomis trūkstamomis prekėmis.“

Likimas saugojo Jurgį Burdulį nuo žūties: „Net labai keista man dar ir šiandien, kad nesu sutikęs žmogaus (net ir kareivių klausdavau), kuris būtų matęs žemėn krentantį iš patrankos paleistą sviedinį. Gal jį pamatyti man buvo kažkoks atsitiktinumas… Bet vis tik aš nelinkiu niekam jį pamatyti, nes matyti į save smingantį mirties geluonį, tai nieko turbūt nėra baisiau pasaulyje.“

Apie savo gimtinės likimą pokariu autorius rašo: „Pasiekti savo gimtąjį kaimą nusprendžiau tiesiausia kryptimi, nes nujaučiau, kad rubežius dabar jau neegzistuoja. Kadangi abejose pusėse yra ta pati valdžia. Ėjau dabar pro patį kordoną tebesitęsiančiu plentu… Čia mane su mama prieš ketverius metus, sugavę einant per rubežių, atsivarė vokiečių pasieniečiai ir atėmė nešamą vilną. Kai kėlėmės į Lietuvą, čia buvo įsteigtas perkėlimo punktas… Dar anksčiau čia viešpatavo lenkų žaliūkai. Tai čionai jie atsivarydavo, išpurvintus ir kitaip subjaurotus savo pačių, kaimo valstiečius, mūsų tautiečius ir visaip iš jų šaipydavosi.   Dabar iš šio kordono buvo likę tik kulkų išvarpyti trobesiai…

Buvau nuėjęs į savo buvusius namus. Ten dabar jau gyveno vokiečių atkeltas lenkų tautybės valstietis, kažkur no Suvalkų. Jo gyventoje vietoje vokiečiai ruošė didžiulį aerodromą. Vėliau iš kaimyno laiškų sužinojau, kad tas lenkas grįžo į ankstesnę savo vietą. Mūsų namai, pabuvę kurį laiką be šeimininko, labai nušiuro ir, pagal to laiko įprotį, valdžios nutarimu buvo nugriauti, o mediena sunaudota malkoms. (…)

Aš gimtinėn jau nesiruošiau sugrįžti gyventi, nes gera gyventi man ten, Lietuvoje. Aplankyti savo mielą tėviškę atėjau, nes kita proga daugiau gali ir nepasitaikyti. Laukia manęs namuose jau ne tiktai mama. Prie sodo laukia uosis, mergaitė mylima…“

Burdulių gimtinę prisimena jų buvęs kaimynas Jonas Sutrinavičius: „Prisimenu Burdulius, jų žemę turbūt dabar Auruškevičiai laiko. Trobukės buvo, bet nėra nei ženklo. Mes su žmona labai mėgom skaityti Jurgio prisiminimus „Aušroje“, o neseniai gavome jo knygą, kur aprašytas tikras tas gyvenimas, kokį ir mes prisimenam, tai su malonumu perskaitėm ir perdavėm kitiems paskaityti.“

„Su Burduliais tai mes artimi kaimynai, iš to paties kaimo. Su Jurgiu ir jo broliu Jonu sykiu augom, linksminomės sykiu, mes maždaug vienmečiai. Jie, išvažiavę Lietuvon, įsikūrė prie Metelių. Lyg girdėjau, kad neseniai kažkuris jų mirė. Kai jie po karo čia nesugrįžo, trobukes valdžia nugriovė ir žemę išpardavė keliems ūkininkams: daugiausia burduliškės teko Stankauskams, kraštas mums. Burdulių Vidugirių Būdoje tėviškės sodybos vietoje liko tik būklės su padrikais akmenimis, keletas medžių, na ir sodelis, kuris nemažas anksčiau buvo, gražiai aptvertas“, – prisimena 86 metų Kazimieras Auruškevičius.

Petras Lukoševičius, kilęs iš Giluišių kaimo, surinkęs medžiagą apie giminaitį – partizaną Petrą Dzidoliką iš Trumpališkio, 1996 m. į jo tėviškėje išlikusią liepą įkėlė koplytėlę. Atnašautos Mišios ir vyko renginys. Petras sakė, kad Trumpališkio kaimas buvo prijungtas prie Giluišių kaimo. Jis man paskolino medžiagą apie tą kaimą. 1944-09-06 dekreto protokole rašoma: „Ūkis su visu turtu paliekamas valdyti Piotrui Bujnovskiui su liudytojais – seniūnu Boleslovu Soroka, kur Juozo Dziadoliko 21,84 ha ūkis Trumpališkio kaime iš šiaurės ribojasi su Vinco Dziadoliko ūkiu, iš rytų su Juozo Burdulio ūkiu, iš pietų – su valdišku mišku, o iš vakarų – su Vaičiuliškių kaimu…“.

Petronėlė Jakimavičienė „Aušros“ 1996 m. 21 nr. rašė: „Dzidolikas Petras – Bijūnas iš Trumpališkio žuvęs 1946 m. žiemą. Iš Trumpališkio kaimo yra dar žuvę trys partizanai: Burdulis Juozas, Krakauskas Vincas, Raškauskas Juozas, bet nežinomos jų žuvimo datos…“.

Seinų senosiose kapinėse tik įėjus kairėje vartų pusėje yra jaunuolio kapas. Neseniai atnaujintas jo antkapis su Gedimino stulpais ir įrašu: „Bronius Burdulis 24 metų iš Vaiponiškių kaimo nužudytas tragiškai 1947 m. gegužės 15 d.“.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl