Artėjančios Valentino dienos proga prisiminiau Arnoldo Vaznelio komediją, tiksliau – jos dalį, kurioje vaidino Virgis Paznėkas. Po šiai dienai mūsiškiai netveria juokais, prisiminę, kap nėjo jam užkūrc! Vienam neina užkūrc, o man neina nepagalvot apie įsimylėjėlių dieną taip, kaip pasakojo komedijos personažas: „Tai buvo tep. Vienų vakarų, kap jau buvo gerokai sutemį, užėj baisus vėjas, aš buvau pats namuose. Išgirdau kokius žyngsnius kitam kambarin. Ciej žyngsniai labai mani išgųzdzino. Tad pasėmiau žvakelį, degtukus ir pradėjau kūrc. O rankos draba… užkūrc neina… O baisu! O tamsu! Ir vėl ciej žyngsniai! Neina užkūrc! Ir vis baisiau, ir tamsiau! Ir neina užkūrc! […].“ Tiksliai tokia yra vasario 14 diena: šalta, tamsu ir užkūrc neina!
Valentino diena Lietuvoje pradėta švęsti neseniai. Vikipedija sako, kad nuo nepriklausomybės atgavimo, tad neturim mes savo tradicijų, kaip reikėtų ją švęsti. Idėjų semiamės iš Vakarų, iš kur ir atkeliavo mintis vasario 14-ąją švęsti meilės dieną.
Biskį škada, pasakyčiau, kad nešvenčiam Mildos šventės, kuri senovės lietuvių kultūroje buvo laikoma meilės diena. Mildos – meilės deivės – diena laikoma gegužės 13. Nei šalta, nei baisu, nei kūrc neraikia. Pats malonumas pavasarį dovanoti mylimiems žmonėms. Atšilus kitaip žodžiai limpa prie liežuvio. Kyla noras eiliuoti, dainuoti… dovanoti obelų žiedus įsikibusiam už rankos žmogui.
Vietoj žiedų dabar snaigių pilnas dangus. Nu, tep ot, sakytau… Ne be reikalo Balys Sruoga rašė, kad „Kai kas iš mūsų giminės, – / Visi paukščiai kalba skirtingai, – / Ištrauks ir žodį, / Kaip vieną siūlą – supintą, nedažytą – / Iš juodos žemės kamuolio, / Tiktai pavasaris turi žalių dažų, / Į debesėlio plaukus / Pindamas ne vieną pynę, / Tada pavirsta žodis ir giesme / Prie inkilų, drevių… […].“ Pateikiau tik dalį rašytojo sukurtų „Pavasario giesmių“, kadangi būtent šioje dalyje kalbama apie tai, ką kalba mano protas. Tik pavasario gyvybė sugeba pačią pilkiausią gyvybę išrauti iš įšalusių gelmių. Atšilus orui kiekviena dar žiemos nespėjusi užmiršti sustingdyta siela ima gaudyti spalvas, iš naujo pieštis gyvą, saulės spinduliais nubučiuotą širdį.
Kai taip imi idealizuoti pavasarį, Mildos dieną, neina nepagalvoc, kad ir vasaris būna gražus, kai aplink balta balta. Tegu bus, kad ir šalta, ir tamsu, ir baisu, bet atsiranda priežastis, kad reikia pasistengt ir eis užkūrc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl