420-osioms Punsko parapijos įkūrimo metinėms
100 metų sukanka, kai į Punsko parapiją dirbti vikaru atėjo šviesaus atminimo kunigas, būsimas Punsko parapijos klebonas Juozas Švedas. Parapijai tuomet vadovavo 12 parapijų dekanas, iškilus šio krašto kunigas ir visuomenininkas klebonas Motiejus Simonaitis. J. Švedas buvo jaunas, linksmas, muzikalus, mėgstantis jaunimą dvasininkas. Pagyvenęs keletą mėnesių parapijoje, susidomėjo jos choru. Darbo jam nereikėjo pradėti nuo pagrindų, nes jo pirmtakas kun. Krakaitis paliko gausų (apie 45 žmonių) ir gerai išmokytą chorą. Pirmojo pasaulinio karo metais kun. Krakaitis, gerai kalbėjęs vokiškai, susitarė su vietos okupacine vokiečių valdžia, kad choristai būtų atleisti nuo prievolių ir priverstinių darbų, tad norinčiųjų giedoti chore netrūko.
1917 m. kovo 19 d., per Juozapines, kun. J. Švedas pakvietė choro dalyvius pietų, kurie buvo surengti Punsko pakraštyje gyvenančios choristės Rožės Čėplaitės namuose. Kaip prisimena žymus Punsko krašto choristas Kostas Cibulskas, susitikimas buvo nuoširdus ir linksmas. Ilgai dainuota, pasakota įvairius atsitikimus ir anekdotus. Kiekvienas choro dalyvis turėjo sudainuoti savo mėgstamą dainą, nes J. Švedas norėjo susipažinti su choristų galimybėmis, patikrinti jų gebėjimus, balsą ir klausą.
Kunigas nusprendė išmokyti choristus gaidų, o tai buvo visiems didelė naujovė. Chorui išmokus skaityti gaidas, palengvėjo chorvedžio darbas, o giedojimo kokybė pakilo į kitą lygmenį. Kun. J. Švedas pirmiausia mokė lietuviškų dainų, vėliau lietuviškų ir lotyniškų bažnytinių giesmių.
Tuometinis Punsko vargonininkas Baliūnas turėjo gerą muzikinį išsilavinimą, mokėsi pas J. Naujalį. Savo pareigas atlikdavo nepriekaištingai, bet buvo, kaip žmonės sako, „prie cynginio“. Jis mokė chorą tik tada, kai kun. J. Švedas jam pakišdavo po nosim partitūrą su bažnytiniais giedojimais. Pats nerodė iniciatyvos. Per 16 metų darbo Punske savo iniciatyva chorą išmokė tik vienos liaudies dainos „Oi, motule mano“. Kunigas J. Švedas mokė jaunimą gražių lietuviškų dainelių. Pats sukūrė dainelę „Pliuškena į krantus Nemuno bangos“, kuri ilgainiui tapo Punsko himnu. Ar kas šiandien ją atsimena?
1917-ieji nebuvo patys geriausi parapijiečiams metai. Vyko Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiai apiplėšė Punsko bažnyčią, paimdami varpus, kurių metalas galėjo tikti karo pramonei – patrankų gamybai. Nepadėjo klebono M. Simonaičio maldavimai ir prašymai. Negandos šmėklos sekė viena paskui kitą. 1918 m. Punsko parapiją ištiko Ispanijos gripo epidemija. Punsko kunigai nespėjo važinėti pas sergančius, laidoti mirusiųjų. Būdavo, kad vienu metu bažnyčioje buvo septyni ir daugiau karstų.
Po 1920-ųjų prasidėjo lietuvių veikėjų ir kunigų persekiojimai. Punske keliems mėnesiams rado prieglaudą paskutinis Seinų vyskupas Antanas Karosas. Imtasi represijų ir prieš Punsko kleboną M. Simonaitį. Jis buvo areštuotas ir įkalintas. Kalėjime visai pašlijo jo sveikata. Paleistas laisvėn, 1922 m. M. Simonaitis mirė. Jo vieton Marijampolėje reziduojantis vyskupas A. Karosas paskyrė kun. J. Švedą. Padarė jį šešių parapijų dekanu. Deja, Lomžos vyskupas A. Karoso dekreto nepripažino ir Švedui diakono titulą atėmė, palikdamas jį klebonauti Punsko parapijoje.
Kaip minėjau, kun. J. Švedas labai mėgo muziką. Darbas su choru jam buvo didelis malonumas ir atgaiva. Punsko bažnyčios choras bažnytines lotyniškas ir lietuviškas giesmes giedojo per Velykas, Kalėdas ir kitomis progomis keturiais balsais.
Kun. J. Švedą ir Punsko bažnyčios chorą prisimena K. Cibulskas: „[…] 1916 m. kun. Krakaitis iš daugumos jaunimo rinko tinkamus į chorą. Buvau nuėjęs ir aš, bet mane laikinai atleido, nes į tenorus turėjau per žemą balsą, o į bosus dar per jaunas buvau. Teko palaukti. 1917 m. kun. Krakaitį iškėlė, o jo vieton atkėlė kun. Juozą Švedą. Tada aš įstojau į chorą. Iš pradžių man pasirodė kažkaip nejauku, matyt, kaip ir visiems naujokams, visų vyresniųjų reikėjo bijotis. Jeigu tik dirsteli į akis, tai ir paraudonavai, pagalvojai: „Gal aš čia kur nugiedojau negerai?“ Kitąsyk dar kokį žodį kas pasako ar giedant pataiso, tada visai lieki be ūpo ir imi abejoti, ar galėsi būti tikras choristas. Praėjo dveji metai, aš nė nepajutau, kad visos baimės pranyko, balsas pasitaisė, sustiprėjo. Netrukus tas giedojimas ar dainavimas ėjo visai lengvai, ir aš pradėjau galvoti apie kita.“
Kun. J. Švedas labiausiai mėgo skambinti fortepijonu, bet sugebėjo groti ir kitais muzikiniais instrumentais. K. Cibulskas prašė kunigo išmokyti jį iš gaidų griežti smuiku. Jis sutiko. K. Cibulskui iš pradžių nelabai sekėsi. Vasarą, kai darbų iki kaklo, tik šventadieniais galėdavo paimti smuiką į rankas. Neką geriau būdavo ir žiemą. Jaunas dienas reikėjo jam leisti ne „su smuiku“, bet kluone su spragilais.
„Praėjo nemažai laiko, – prisimena K. Cibulskas. – Aš iš palengvo, kun. Švedo padedamas, visas gamas su diezais ir bemoliais išėjau, taip susipažinau su visais kitais gaidų ženklais. Tokiu būdu tą savo pradinį muzikos mokslą ir užbaigiau, toliau mokytis nebuvo kaip. Po kiek laiko pats pradėjau galvoti, kad reikėtų išmokyti kokią dainelę keturiems balsams. Man labai rūpėjo, kaip toji pirma mano mokyta dainelė skambės. […] Ketvertą visados lengviau mokyti negu chorą, nes ketvertas būna iš geriausių balsų. Kad ir pirmą dainą mokinau, bet visi dainininkai buvo rinktiniai, taigi išmokom gana greitai ir gerai. Tos mano pirmos dainelės išmokiau 1922 m.“
J. Švedas buvo labai reiklus ir griežtas chorvedys. Švč. Mergelės Marijos šventei jis buvo parinkęs daug naujų giesmių. Buvo labai patenkintas ir laukė dienos, kada choras užgiedos bažnyčioje. Prieš pat Žolinę surengė paskutinę generalinę repeticiją. Į ją neatėjo viena choro pirmūnė – Ona Mazauskaitė. Choro vadovas laukė, choras nekantravo. Kun. J. Švedas labai susinervino ir visą chorą paleido namo, o naujai išmokytų giesmių neleido giedoti.
Sigitas Birgelis, punskas.pl