Anuo metu Jėzus bylojo:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“
Evangelija Mt 11, 25–30
Evangelijos skaitinį komentuoja kunigas Julius Sasnauskas.
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ Nuo tokių Evangelijos žodžių galėtum netyčia ir apsiverkti. Net nebūtina pačiam sėdėti ant šaligatvio su ištiesta ranka ar gyventi geležinkelio stoty. Gera ir graudu, kad bent ši knyga priima tavo pavargusį, susirūpinusį veidą. Nereikalauja dėl visuotinės laimės iki ausų išsišiepti ir šaukti „okay“. Ačiū Jėzui už tą sakinį. Tik žemė, tik Betliejaus tvartas galėjo išmokyti Dievą šitaip kalbėti.
Įrodymas, jog krikščionybė – iš tikro silpnųjų, nelaimingųjų religija? Liaudies opijus? Didžioji iliuzija, vis pasiūlanti saldžią viltį, kad tavo sumautas gyvenimas kažkam rūpi, kad kažkas nematomas, pavadintas Dievo vardu, gali tave apkabinti, paguosti, išgelbėti?
Nesyk, deja, tik opijus. Nesyk ir be ateizmo vadovėlių aišku, kad Dievas, laikomas paguodos telefonu ar greitąja pagalba, tėra graži iliuzija. Ir dėl silpnųjų, nelaimingųjų – teisybė. Sėkmės džentelmenai neužsibūna Bažnyčioje. Nebent būtų tapę religijos profesionalais. Išmintingaisiais ir gudriaisiais.
Bet ar gali, ar turi būti kitaip? Be silpnumo, be paguodos? Viena pažįstama sakydavo nepakenčianti, kai Bažnyčioje vietoj rupios kasdienės duonos pakišama bandelė su razinomis. Sakyt sakydavo, bet kiek sykių matei, kad tos bandelės jai reikia. Lygiai taip pamėgstama iki ašarų kokia sentimentali daina: klausaisi, puikiai supranti, jog blefas, ir vis tiek nenori likti be jos. Gal čia ir glūdi „mažutėlių“ paslaptis – tikėti nepaisant prieštaravimų, tikėti nesudrumsčiamu, neaptemstančiu tikėjimu? Iki juokingumo, iki absurdo.
Dar vienas žingsnis, ir Evangelija pavirstų religine „muilo opera“. Todėl iš praėjusio sekmadienio atidunda baisi litanija: nevertas manęs, nevertas manęs, nevertas manęs… Ir visa tai sugyvena vienoje knygoje, vieno žmogaus lūpose! Kalno pamokslo „viršijantis teisumas“, tiesiog neįveikiamos tobulybės aukštumos, ir – „mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Nežmoniška mokinystės kaina (tik kryžius, tik atiduota gyvybė) ir – „ateikite pas mane visi“. Atgaivinsiu jus savo švelnumu ir nuolankia širdimi. Nieko nereikalausiu mainais, bet būsite pagauti ir veltui mėginsite ištrūkti.
Šis sunkiai suvokiamas Dievo dvilypumas kitados daužė Izraelio pranašų likimus. Paaugliui Jeremijui, svajojančiam ties pražydusia migdolo šaka, Jahvė ne tik pasipirš, bet ir žadės: „Aš esu su tavimi, kad tave apsaugočiau“. Dešimtmečiams praėjus ir nesulaukus apsaugos, vien neužgesinamos ugnies, pranašas išrėks į tylintį dangų: „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, ir aš leidausi suvedžiojamas“. Be šitos patirties Jeremijas atrodytų tik verkšlenantis moralizuotojas. Kaip ir Evangelija be kryžiaus ir apleidimo tamsos – tik dar vienas mitas, kurį numarina pats gyvenimas.
Nieko naujo? Ir ką šiose istorijose išpažinti kaip Gerąją naujieną? Vienas jungas pakeičiamas kitu. Tiesa, ne tokiu žudančiu ir beprasmišku kaip religijos įstatymas. Tiesa, ir mums pažadėta sielos atgaiva. Ar tik dėl to Evangelijos jungas švelnus ir našta lengva, kad pats Jėzus yra romus ir nuolankios širdies? Kad prieš akis spindi laimingos amžinybės viltis?
Atsivertęs Šventojo Rašto žodyną ieškau, kas bus parašyta apie jungą. Randu. Judaizmo tradicijoje – Mozės įstatymo sinonimas. Gali simbolizuoti pavaldumą kokiam nors autoritetui. Žinoma, vergijos įvaizdis kaip ir kitose kalbose. O šiaip – įtaisas, kuriuo sujungiami du jaučiai, kad drauge vilktų žagrę. Įdėtas piešinys dėl aiškumo. Ten iš tiesų dviese.
Renkuosi šį paveikslą, nes žinau, kad Jėzaus negali būti nei religinėje kazuistikoje, nei dvaro santykiuose, nei vergovėje. Taip pat ne vieta jam tarp jaučių varovų. Regiu Viešpatį po jungu, romų ir nuolankų. Ten jį atvedusios Betliejaus pamokos ir Tėvo Dvasia. Ten šalia jo mūsų vieta. Einame kartu. Neperskiriami.
Julius Sasnauskas „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“