(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Bet grįžkime dar prie tos nerūpestingos vaikystės…
kuri kaip gražiausių spalvų filmas man vis prieš akis. Jau vaikystėje aš labai mėgau gamtą. Braidžiojau po pievas, kuriose tiek buvo įvairiausių gėlių, tai ne dabar – kad pievos – tai vien žalia spalva, nes sukultūrintos. O tuomet pieva – tai didžiausias įvairiausių spalvų gėlynas… Mama mums pasakodavo apie tai, kaip per didįjį karą važiavo į Rusiją vaizdžius nuotykius.
Ir aš dažnai nueidavau už mūsų kluonelio (jau sugriautas, o turėjo gal 100 metų), atsisėsdavau, žiūrėjau į pakalnėje tyvuliuojantį ežerą. Už ežero stovėjo namelis (ir dabar stovi tas Durtonų namelis) ir aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip mama su visais vaikučiais per tą didelį vandenį nuvažiavo į Rusiją. O man Rusija – tai buvo tas namelis. Ko tas vaikiškas protas nesugalvoja?
Labai mėgau žaisti, bėgioti su kaimynų vaikais. Buvo mūsų visur pilna. Ir ant senų kapinių, ant prūsų magylų, ant žydų magylų, prie ežero, o ir į vandenį lindome, kuri toliau nubris, plaukti dar nemokėjome. O į medžius laipioti buvau pirmoji. Apie mūsų sodybą tokios aukštos, senos liepos, tai aš įsilipdavau bemaž į viršūnę, o kiti vaikai stovi apačioje ir užrietę galvas, žiūri. Aš jiems sakau, kad matau Smalėnus, Kolietnyką, tai jie man pavydi, ir vis klausia, ką dar matai, o aš sakau – Kalvariją, tai jie vėl klausia, aš vis kokią vietovę sugalvoju, girdėtos iš tėvelio pasakojimų. Arba įlipu į vyšnių medžius, pakelėje augo daug tų medžių (dabar nėra), prisivalgau vyšnių, o būrys vaikų apačioje tik prašo, kad jiems numesčiau. Kai numetu, tai jie renka, pešasi – man gražu. Vieną kartą mano sesutė Genutė sako: ką aš čia vis prašysiu, kad numestų, lipsiu pati, dar vaikai paragino. Nedaėjo nei į pusę vyšnios, tik klausau – kelias sudundėjo, ogi guli jau mano drąsuolė ant kelio ir verkia. Daugiau nelipo.
Mama negalėdavo manęs suvaikyti. Kartais turi kur išeiti ir nėra kam namų pasaugoti. Taigi vieną kartą supykusi, sugavo mane ir pririšo prie slyvos medžio, padavė knygą ir liepė skaityt, kol pareis. Dar nėjau į mokyklą, bet skaityti jau mokėjau. Aš verkiau, norėjau virvę nutraukti – nepavyko. Dar menkas protas buvo, kad nemokėjau atrišti. Parėjo brolis ir pradėjo mane erzinti kaip šuniuką, bet po kurio laiko atrišo.
Kada 7-erių metų pradėjau lankyti Punsko mokyklą, tas laisvalaikis kiek sumažėjo. Norėjau mokytis, sekėsi neblogai. Niekaip negalėjau perlaukti vasaros atostogų, jos man tokios buvo ilgos. Mokyklos metai įdomiai ir greitai prabėgo. Dažnai buvo išvykos į mišką. Per kokias valstybines šventes per pamaldas bažnyčioje, vaikai giedojome lenkiškai. Turėjau 10 metų, tai jau giedojau. Mokytojai mokykloje išmokino mus lenkiškų giesmių.
Klebonas dažnai mus (giedančius) vesdavosi į kleboniją ir mokino lietuviškų kalėdinių giesmių ir poterių, o taipgi dainų. Jisai vedė mokykloje tikybos pamokas.
Iš visų mokytojų man labiausiai patiko ponas Lisakauskas. Jisai dar gyvena ir dabar Dębica, woj. Rzeszow. Kiti mokytojai keitėsi, kiek pabūna, tai jau išsikelia, nebuvo kada prie jų priprasti, o ponas Lisakauskas buvo nuo pirmos ligi septintos klasės. Bendrai, jisai su Punsku susigyveno, per karą 1939 m. buvo išsikėlęs į Lietuvą, bet po karo vėl čia sugrįžo ir darbavosi ligi emerituros. Buvo mokyklos vedėju, paskui lietuvių gimnazijos direktoriumi. Džiaugiuosi, kad turiu dar gyvą savo mokytoją. Mokytojo Dieną kasmet jį pasveikinu, per tolimas kelias, per visą Lenkiją iš šiaurės į pietus.
**
1983 metų vasara labai karšta, tiesiog karšta, sausa, lietaus visai nėra. Viskas išdžiūvę, ypač darželio gėlės, net gaila žiūrėti. Bemaž kasdien plaukioju po Punios ežerą. Štai ir šiandien, rugsėjo 1 diena, termometras prieš saulę 14 val. rodo 46 laipsnius karščio, tai nepaprastas karštis. Nuėjau į ežerą, išsimaudžiau, perplaukiau per ežerėlį ten ir atgal, grįžau patenkinta į namus, nes aplinkui taip gražu, miela, saulėta… taip norisi gyventi ir džiaugtis…
**
Šiandieną rašau, o už lango toks gražus, auksinis ruduo, šviečia saulė, ir man kaip tik prisiminė toks panašus oras, kada vieną dieną mokytojas nuvedė mus ir susodino ant ežero kranto po didele, šakota, dyka obelimi ir liepė piešti bažnyčią, bendrai tą kalniuką apaugusį medžiais. Tada kaip tik buvo žydų šventės “kučkos” ir visi miestelio žydai – jauni, seni, vaikai, sustoję prie vandens “krėtė griekus”. Atmenu, vienas mokinys ir nupiešė tą kalniuką su bažnyčios bokštais, ežerą ir žydus. Buvo daug juoko!
Mokyklą baigiau 1933 metais. Ir čia jau prasidėjo bėdos. Labai norėju mokytis toliau, bet gyvenimo sąlygos neleido. Pasilikau namuose ir nežinojau, ką pradėti, ką daryti. Tėvelis siuntė pas siuvėją išmokti siūti, bet manęs tas neviliojo. Vis galvojau, kaip čia išeiti kur į mokyklą. Dar mokykloje būdama svajojau būti mokytoja arba aktore. Skaičiau labai knygas ir domėjausi pasauliu.
Mama matydama, kad aš labai nerimstu namuose (o kai po atostogų matydavau vaikus, einančius į mokyklą, aš verkiau), nuėjo pas studentę Viktutę Pavasarytę ir paprašė, kad pamokytų mane vokiečių ir lietuvių kalbų. Galvojo, kad gal kaip nors dar pavyks įstoti į Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją. Bet tėvelis būtinai išsiuntė mane mokytis siuvimo. Nuėjau, bet tas darbas man visai nepatiko, o pas tą studentę, kai tik atvažiuodavo namo iš Kauno – vis ėjau mokytis.
1935 m. pakalbino mane dirbti vedėja į Punsko lietuvių kooperatyvą. Nudžiugau, kad jau nereiks siūti ir pradėjau ten dirbti. Tai buvo maisto produktų, galanterijos, visokių geležių, odos, žibalo krautuvė. Darbo buvo daug, bet man patiko ir sekėsi. Ir žmonės buvo patenkinti. Tą kooperatyvą suorganizavo agronomas p. J. Pajaujis, dabar jau emeritas. Labai geras, vertingas žmogus. Čia užeidavo įvairiausi žmonės, kartais ne tik apsipirkimui, bet tiesiog pasikalbėjimui. Jeigu kam ką reikėjo surasti, tai eidavo į „Talką“ ir ten bemaž visada rasdavo.
„Talka“ – taip vadinosi kooperatyvas. Užeidavo čia ir visos apylinkės mokytojai, lenkai apsipirkti, ir karininkai, nežiūrint, kad Punske buvo krautuvių, bemaž kiekviename name. O jau lietuviai, ar parvažiavę atostogoms studentai, gimnazistai – vis čia užeidavo, kiekvieną dieną. Tikrai buvo įdomu, linksma, smagu.
„Talka” – tai buvo ne vien krautuvė, bet tiesiog toks visų lietuvių susibūrimo centras. Valdybos pirmininku buvo p. Cibulskas, buhaleriu Jurgis Maksimavičius (jau miręs), labai gabus, darbštus, visuomeniškas berniukas – mano pirmoji meilė, nes „Talkoje” prasidėjo mano jaunsytė. Tais laikais veikė šv. Kazimiero draugijos, bemaž kiekviename kaime. Tos draugijos nariai ruošdavo vaidinimus, koncertus. Beveik kiekvieną sekmadienį kuriame nors kaime buvo vaidinimas. Į vakaro programą įeidavo vaidinimas, deklamacijos, choro dainos. Choro dainos 4-iems balsams mokino p. Cibulskas (dabar gyvenantis Lietuvoje). Klebonas kun. J. Švedas ruošdavo koncertus “Žiburio” salėje. Buvo toks namas tarp vargonininkų ir “špitolės” – “Žiburys”, buvo jame scena ir ten vykdavo toki įvairūs kultūriniai pasirodymai. Tų pasirodymų buvo gana daug. Tai bažnytinio choro – dainų koncertai, tai vaidinimai, tai akademijos – Motinos dienos proga, kuri buvo vis pirmą gegužės sekmadienį.
Tau pirmą pavasario rytą aukoju,
Tau puokštę žibučių aš kloju po kojų…
Tų akademijų meninę dalį tekdavo paruošti man. Suburdavau mokyklos mergaites, išmokydavau deklamaciją, arba parašydavau ten kokį scenos vaizdelį ir paruošdavome. Atmenu, vieną kartą paruošiau tokį scenos vaizdelį “Su mamyte ir be mamytės” parodžiau jame, kaip linksmai vaikai švenčia Motinos dieną turėdami mamytę ir kaip liūdi našlaičiai be mamytės. Visi žiūrovai iš “Žiburio” ėjo apsiverkę, o motinos man dėkojo, dėkojo… Paskui Kristui Karaliui pagerbti akademija. Deklamuodavau ir aš pati. Bendrai, labai mėgau vaidinti, deklamuoti, šokti, dainuoti. Jau nuo mažens, dar į mokyklą nėjau, o jau ruošdavau su savo kaimynų vaikais tokias inscenizacijas iš įvairių dainų. Sueidavome sekmadienį pas mano kaimynus Savickus (jau seniai mirę), jie turėjo prie namo gonkas ir tose gonkose sėdėjo mūsų tėvai, o mes kiek žemiau – vaidinome, dainavome. Jau ir tada išspaudėme iš savo mamyčių akių ašaras. Man labai patiko tokio liūdno turinio dainos, vaidinimai. Savickų dėdė pagrodavo smuiku ir buvo gana gera vakaro programa. Ir taip būdavo bemaž kiekvieną giedrą sekmadienį.
Todėl ir visą laiką dalyvavau vaidinimuose, šokiuose, chore. Nebesuskaičiuočiau, kiek aš per tą savo gyvenimą esu visur dalyvavusi. O prieš karą, 1939 m., tai reikėjo vaidinimus išversti į lenkų kalbą, net gauti leidimą pastatymui. Ir kiek tai reikėjo pasėdėti ir parašyti, kol išversdavai tokią 5-ių veiksmų dramą. Arba vieną kartą per Kalėdas suruošiau su mokykliniais vaikais tokį vakarą su vaidinimėliu, deklamacijomis, dainomis ir Kalėdų giesmėmis, pas kaimyną. Buvo ir klebonas kun. Ramanauskas.
Prisirinko pilnutėlis didelis kambarys ne tik kaimynų, bet dar ir iš kaimų žmonių, net ankšta buvo. Skirstėmės jau vėlokai, na ir sugavo mus KOP kareiviai ir būtinai varyt į “stražnicą”, nes buvo čia toks potvarkis “strefoje” kad vaikščioti galima gerai neatmenu, bet rodos tik iki 9-10 val. vakaro. Vos, vos permaldavau tuos kareivius, nes jie mane pažino, kaipo “Talkos” vedėją, tai nusileido. Neišsimiegoję, pavargę, galvojome sekančią naktį pailsėsime, bet dienos metu, Šaltėnų kaimo gyventojai išgirdę, kad buvo pas mus gražus vakaras, kvietė vakare pas juos atvykti. Nebaisus buvo nei nuovargis, nei žiemos šaltis, nei KOP kareiviai – nuvykome. Ir vėl žmonių patenkinti veidai, padėkos, o mums taip gera, gera…
Taip, labai mėgau visuomeninį darbą ir ne už pinigą, kaip kiti… Man didžiausias atlyginimas buvo, kai matydavau žmonių veiduose pasitenkinimą, kartais jausdavau nuoširdų rankos paspaudimą…
Labai myliu visur tvarką, punktualumą. Jeigu priklausau chorui, tai turiu gerai išmokti savo partiją, ir visada stengiuosi dalyvauti. Bet už tą savo uolumą, discipliną, dažnai piktų žmonių buvau purvais apdraibstyta… Kiek tekdavo prisiklausyti šmeižtų, neteisingų žodžių… Ir už ką?.. Už tai, kad aš myliu teisybę parodyti ir pasakyti, kad aš niekam neveidmainiauju, jau tokia esu. Gal toks būdas turėti ir bloga, nes kaip prisižiūriu, ir prisiklausau savo pažįstamų, jie visada visiems geri į akis, o už akių… Jie visada prie kiekvieno prisitaiko, prisilaižo. Ir jie geri.
Aš turiu savo nuomonę ir savo galvoseną. Gera – jei galiu, darysiu visiems, bet blogo – niekam. Nemyliu ko nors apkalbėti, pasijuokti, todėl aš daugiausiai bendrauju su gamta.
**
Rugpjūčio 24 d. suėjo man 65 m. (gimiau 1918 m.). Nesinori tikėti, kad jau pergyvenau taip daug metų. Atrodo, kad dar taip neilgai gyvenu, visai nenusibodo. Šie metai man ypatingi – švenčiu 3 jubiliejus.
- bažnytinio choro 85-metis
- gimimo 65-metis
- 55 metai, kaip pradėjau giedoti Punsko bažnyčioje.
Buvau tada 3-ioje klasėje pradinės mokyklos ir nuo tų metų uoliai dalyvauju bažnyčios giedojimuose, taip pripratau, kad blogai jaučiuosi, jeigu kurį šventadienį negaliu dalyavuti giedojime. Iš mažens pripratino prie to pamaldūs mano tėvai, ypač tėvelis, kuris siūdamas, per dienas giedodavo, dainuodavo, o dainavo lietuviškai, rusiškai… aš jo tas giesmes ir dainas girdžiu ir šiandieną, ir matau jį prie siuvimo darbų… Jisai man perdavė tą meilę giesmei ir dainai… Esu dėkinga jam…
PABAIGA
(Nuotr. B. Bobinienės)