Jurgita Stankauskaitė. Susgalvok pavadzinimų pac

Įdomūs raiškiniai aplink darosi. Nepamisni čėsais, žmogau, kiek vienas kitas žodzis gali visko atnešč per vienų savaitį, o toj viena savaitė persikelc in gyvenimų. Ir kap kadu neblogai gali instrigc in galvų. Va tep ir būna, kad no vieno kokio trumpuko teksto norisi persinešč an kito, padiskutuoc su savim ir su kitoj pusėj ekrano vartancom akim.

Ne be raikalo rašau tep, kap šneku. Vieni sako, kad dzūkiškai, o kici biskį pasispardo. Nu ir labai gerai, kad aciranda ožukų, katriej nori padiskutuoc. Tep nor suprantu, kad viena ar kita mano rašliava patraukė skaicytojų dėmesį. Možna plėscis temoj, ieškoc teisybių, pasicakavyc žmonių galvosenu, mažum kokios literatūros pasiskaicyc. Iš viso kitokia paima akvata dzyrbc!

Po priešpaskuciniu (dabar tai jau bus po prieš priešpaskuciniu), kap Jūs sakot, straipsniu, katran sėkmyngai pasidalinau receptu apė čiolakų, linksmai pasibovinom, vieni užduodami klausimus, o kici atsakinėdami. Nu ir priėjom prie diskusijos. Nesvarbu, kad trumpos. Svarbu – diskusijos. Iškeltas buvo įdomus klausimas, ar raikėtų invesc kokių taisyklį, kap užrašinėc žmonių pasakojimus, t. y. gražai, bendrini kalbu ar dzūkiškai-mūsiškai? Velnias tį žino, būt pasakis mano dziedulis. Žinokit, viskas priklauso no žurnalisto, pašnekovo, leidinio, katram bus skyrtas tekstas, ir pacos tematikos. Nežinau, ar vertėtų, ar netgum būtų in naudų papildomos taisyklės, katros nebūtinai turėtų geros naudos. Mano galvu, in tokius klausimus kiekvienų sykį pac sau turėtų atsakyc žurnalistas, o jeigu jis negauna rodos su savim, tai ieškoc pagalbos pas leidinio redaktorų. Nu dabar, duokim sau, šnekėdama su močuti apė verpimų, tai cikrausia norėsis viskų užrašyc autentišku šnektu, t. y. su visais „ba“, „alė“, „možna“. Jaigu jau laikomės autentiškumo, tai laikykimės jo iki galo. Argi tep nešnekėjo mūs pradzieduliai ar dzieduliai? Argi mes tep pac vis da nešnekam? Cikrausia šnekam. Cik nemaišykim jų su naujadarais, katruos naujais čėsais baisiai prilipdėm prie savo liežuvių. Ca jau visai kita tema. Nu o jeigu norėsis su jaunimu pašnekėc apė politikų, katriej cikrai nelaužis liežuvių bendrini lietuvių kalbu, cikrausia tekstas būtų perverstas iš mūsiškos šnektos in bendrinį. O norinc užrašyc/išsaugoc jų šnektų, ba gi ca irgi baisiai svarbu, tai raikėtų pasirinkc kitokių temų. Cikrausia laisvesnį, o ne vienų iš rimtesnių.

Nežinau, ar Jūs kažkų supratot, kų norėjau pasakyc, alė cikiuosi, kad tep. O jau kap užkabinom žiniasklaidų, tai aciciko da vienas cakavas dalykas. Tus tekstas apė bulves pasirodė Lietuvoj. Alkas.lt internetinėj erdvėj. Nu, pamisnau, vėl „pasiskolino“ straipsnį. Ar škada? Nei biskio! Alė ar aš neturėtau būc apė tai informuota? Ma jį velnias, noc mano dziedulio. Ne ca šuoj pakastas. Ėmiau ir pasicakavinau, koki tį komentarai po juom pasirodė. Ir žinokit nusižvengiau kap tas arklys. Tekstų pakomentavo trys skaicytojai. Visuose buvo bent trumpai sukomentuota prie straipsnio priklijuota nuotrauka su bulvėm (tokia paci kap punskas.pl). Baisiai susidomėta jų rūšim, klausta, iš kur jos ir panašai. Norėjosi nusikeikc, ba, mano galvu, svarbiausias yra teksto turinys, o ne nuotrauka su būlvėm! Būlvė tai būlvė. Alė kų aš ca suksiu galvų dėl tokių dalykų. Nuoširdzai dzaugiuosi, kad Jūs, mūs portalo skaicytojai, net neužsiminėt apė bulves nuotraukoj, o užvedėt diskusijų baisiai naudzyngu temu.

Nu tai iki kito rozo.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl