Pirmoji mintis po to, kai jau laimėtame ketvirtfinalyje su Makedonija, likus 15 sekundžių pirmaujant dviem taškais, kai D.Songaila atkovojo kamuolį, bet žaibiškai atidavė pasą varžovams, o šie irgi žaibiškai įsmeigė tritaškį: užtenka to krepšinio. Per daug skauda. Gal geriau jau kolekcionuoti pašto ženklus, mokytis šokti tango, komponuoti ikebanas ar – kraštutiniu atveju – užsiimti veislinių katinų veisimu pardavimui.
Trečiadienio naktį krepšinio įelektrinta Lietuva atrodė kaip medis, kurį visų akyse perskėlė žaibas. Kaip nuotaka balta vestuvine suknele, kurią jau prie altoriaus paliko jaunikis. Kaip gandras, kuriam prieš skrydį į šiltuosius kraštus girtas muitininkas peršovė sparną. Kaip vaikas, kuriam davė išsvajotą saldainį, jis virpančiais piršteliais išsivyniojo, atsargiai deda į burną, bet pribėga kiemo neklaužada, capt, ir po svajonės.
Rugsėjo 18-oji, ta suplanuota mūsų triumfo valanda, jei ne auksinė, tai bent jau bronzinė – šiandien kiekvienas po bronza pasirašytų nė nemirktelėjęs – nuplaukė per 15 sekundžių. Sekmadienis netapo visų mūsų lūkesčių išsipildymo valanda. Kauno baliuje aukštyn kilo svetimos vėliavos.
Bet geltonkasių panelių ašaros ant skruostų su išpieštomis trispalvėmis jau nudžiūvo. Kartėlį užmarino pergalių prieš Slovėniją ir Graikiją sacharinas. Olimpinė viltis vis dar rusena.
Mes be aukso, bet jau nurimę. Kai pagalvoji, tai krepšinio žmogus yra gajesnis ir už katinus, kurių veisimu ką tik buvome pradėję domėtis. Juk ne pirmą kartą taip žiauriai gaunam.
Ištvėrėm 1983-aisiais. Kai iki antros „Žalgirio“ pergalės finale prieš CSKA ir imperijos aukso lygiai po 30 metų pertraukos trūko vieno metimo, bet patyręs V.Masalskis, užuot atidavęs kamuolį krepšio link bėgusiam A.Saboniui, kuriam tada buvo tik aštuoniolika, šveitė jį už galinės linijos (D.Songailai tada buvo tik penkeri).
Gerą mėnesį viską žinantys „ekspertai“, tuštindami „sabonius“ („centro“ garbei taip buvo praminti litriniai „kvietinės“ buteliai) vienas per kitą aiškino, jog V.Masalskis tai padarė specialiai. Kad įtiktų visagaliam A.Gomelskiui, kuris už tai gal paims V.Masalskį į sovietų rinktinę.
Ištvėrėme, kai su A.Saboniu, už kurį geresnio centro tuo metu nebuvo ne tik Europoje, bet gal net ir NBA, paeiliui prakišome Europos taurę „Barcelona“ (1985-ieji) ir Čempionų taurę „Cibona“ (1986-ieji).
Net prabėgus ketvirčiui amžiaus G.Krapiko ir M.Nakičiaus susistumdymą ir per visą aikštę komandos draugo ginti lekiančio A.Sabonio vaizdo košmaras vis dar pažadina iš kraupaus sapno pražilusius krepšinio senovės sėklas. Nubudimas, kai A.Sabonį išvaro iš aikštės.
Nėjome karpyti ikebanų, preparuoti kopūstinių drugelių ar veisti kačių net tada, kai 1992 metais Barselonos oplimpiadoje prakišome rusams ir porai išdavikų latvių, pasivadinusių NVS rinktine, kurią prieš tai buvom sudaužę gal 40 taškų skirtumu, ir pusfinalyje dėl to užsirovėm ant JAV „svajonių komandos“. To olimpinio sidabro, kuris jau beveik šildėsi mūsų kišenėje, neturime iki šiol.
Bet net tai nebuvo kraupiausias mūsų prakišimas. Visiškas užtemimas ištiko 2004-aisiais Atėnų olimpiadoje, kurioje Europos čempionė Lietuva, turėdama geriausią visų laikų rinktinę, be pritempimų vertą olimpinio aukso, sugebėjo pusfinalyje prakišti vidutiniokei Italijai
Tada ne tik pirmą kartą likome be olimpinių medalių. Subyrėjo auksinė rinktinė. Pačiame jėgų žydėjime buvęs įžaidėjas Š.Jasikevičius atsisakė žaisti rinktinėje. Tol, kol jo žodžiais, pasakytais privačiai, ją treniruos „lūzeriai“.
Protu nesuvokiamas pralaimėjimas Italijai lėmė ir tai, kad galbūt likome be Europos aukso 2005-aiais, o gal ir pasaulio aukso ar bent sidabro 2006-aisiais. Neatkuriami nuostoliai, kai dabar pagalvoji.
Bet prieš tai dar buvo 1999-ieji, kai Lietuva, vėl turėdama A.Sabonį ir būrį kylančių žalgiriečių, kurie ką tik buvo laimėję Eurolygą, jau sutriuškinusi būsimuosius Europos čempionus italus ir išėjusi į ketvirtfinalį su Ispanija, sugebėjo pralošti tas rungtynes, prieš kurias lažybų kontorose net ispanai turbūt statė už Lietuvą. Tokie ispanai, kitoje grupėje užėmę ketvirtą vietą, tada atrodė nusmurgę.
Visi šie pralaimėjimai buvo tokie skaudūs, kad, vos juos prisiminus, sugelia plombuotą krūminį dantį. Bet net palyginti su jais, tai, kas įvyko trečiadienį Kaune, yra Vorskla, Vaterlo, Perl Harboras, Hirosima ir 1940-ųjų rusų okupacija kartu sudėjus. Baisesnė gali būti tik Paskutinio teismo diena, kai gerasis krikščionių Dievas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Su kuo žaidėm? Su pusšešto makedono ir vieno legionieriaus ekipa. Su varžovais, kurie į pabaigą jau tik vaikščiojo. Kur prakišom? Kaune – naujoje, puikioje arenoje, didesnėje už didžiausią kada nors turėtą futbolo stadioną, 15 tūkst. lietuvių akivaizdoje.
Jau geriau prieš tai mane būtų sušaudę už prezidentės D.Grybauskaitės, prabilusios Batkos A.Lukašenkos žodžiais, kritiką, pritaikius SSRS Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį (tėvynės išdavimas). Pageidautina – su bausmės įvykdymu prieš pat kelionę į Kauno areną, kur tikėjomės kepurėmis užmėtyti nuo Bulgarijos po Pirmojo pasaulinio karo atskeltą teritoriją, veidmainiškai korektiškojo pasaulio vis dar vadinamą buvusios Jugoslavijos respublika Makedonija.
Ką dabar daryti, jei ikebanų neauginsim, pašto ženklų nekolekcionuosim ir katinų pardavimui neveisim? Atleisti K.Kemzūrą?
Tai būtų pats kvailiausias sprendimas, kokį tik būtų galima sugalvoti, ir, ačiū Dievui, niekas jo garsiai neištarė.
Kas būtų buvę, jei karalius Jogaila 1399 metais būtų buvęs toks trumparegis, kad po katastrofa virtusio Vorsklos mūšio, kuriame galvas paguldė dešimtys lietuvių kunigaikščių, šimtai riterių ir didikų, būtų už tai atsakingą didįjį kunigaikštį Vytautą vėl įkišęs į Krėvos pilies požemius, gal net sprandą nusukęs kaip Kęstučiui?
Žalgirio pergalės nebūtų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos galybės aukščiausio taško nebūtume pasiekę, Vytauto Didžiojo neturėtume, o uždaros Lietuvos šalininkai tautininkai išvis būtų likę be teigiamo herojaus, su vieninteliu suicidiniu Margiriu.
Po Perl Harboro kracho JAV sutriuškino Japoniją. Po atominės bombos numetimo virš Hirosimos Japonija tapo ekonomine pasaulio galybe. Vaterlo mūšį Napoleonas prapylė, bet jo laisvės kodeksai jau netrukus neatpažįstamai pakeitė patvaldiškos Europos veidą.
Net tolimais ir gūdžiais viduramžiais karalius Jogaila buvo toks išmintingas, kad Vytautui galvos nenuėmė. Nedaug tų lietuvių žemėje, o protinių ir kažką galinčių – dar tūkstančius kartų mažiau.
Trečiadienio pralaimėjimas yra žiauriai skaudus, bet K.Kemzūra yra tinkamas treneris. Smegenų trestas. Tai, kad net smegenų trestas kartais taip pat gali turėti juodų dienų, įrodo tik viena – kad tokie vyrai irgi yra tik žmonės, drėbti iš tokio pat molio.
Padėkokime veteranams. Už tai, kad kovėsi kaip tie spartiečiai Termopilų perėjoje. Kad norėjo apginti mūsų jautrias įelektrintas sielas ir padaryti mus laimingesniais šioje ašarų pakalnėje.
Leiskime dirbti K.Kemzūrai. Palinkėkime jam (gal net pasitelkus į pagalbą kitus geriausius mūsų trenerius) sukurti naują galingą rinktinę. Tokią, kokią jis pradėjo kurti pernai Turkijoje. Skrajojančių lietuvių komandą. Kuri pasieks tokių pergalių, po kurių juodąjį Kauno trečiadienį prisiminsime taip pat miglotai kaip ir 1983-ųjų „Žalgirio“ pralaimėjimą CSKA.
Beje, kiek čia tokių, kurie tai dar prisimena? Saujelė, kuri baigia išmirti. Vienintelis dalykas, kurį dera prisiminti, nesikeičia: mes be aukso nenurimsim. Varom toliau. Vardan tos.
Rimvydas Valatka, lrytas.lt
