Nesmagu rašyti šveplai

Atsiprasau kalbininku ir kalbos myletoju. Zinau, kad juos be proto sunervins tokia „bedante“ teksto izanga. Meginu svepluoti, kad patirciau, ka dalis internautu patiria. Ir kad dar karta isitikinciau, kad jus, mieli internautai, elgiates labai neprotingai. Svepluodami prarandate iproti rasyti lietuviskai, o skaitydami sveplus tekstus – iproti matyti kalba ir rasta toki, koks jis is tikruju yra. Jus nuskurdinate save. Prarandate dziaugsma naudotis lietuviu kalba ir visomis zaviomis jos subtilybemis, atsisakote savo unikalumo, kuris duotas jums uz dyka.

Tiesą sakant, tuomet ir techniškai ne visur galėjai naudoti lietuviškus rašmenis. Atsimenu, visokių hieroglifų pasitaikydavo tekstuose, kuriuose autoriai kruopščiai rašydavo „ė“, „ū“, „ž“. Taip pat elektroninių laiškų pavadinimuose ne visuomet galėjai vartoti „paukščiukus“ ir „taškiukus“. Tuomet tikrai praversdavo junginiai „sh“ ar „ch“.

Tai buvo prieš keletą metų. Dabar daug kas pasikeitė. Internetinių technologijų specialistai – tikri sumanuoliai. Dabar net inernetiniuose adresuose galime naudoti lietuvių kalbą tokią, kokia ji yra.

Esame užsispyrėliai. Tingime keistis. Sakome: kam to reikia, užsieniečiai vis tiek nesupras ir t. t. Paskaičius jūsų komentarus po neseniai publikuotu tekstu apie lietuviškus domenus, man susidarė įspūdis, kad visos taisyklės internete yra tik dėl kitų, ne dėl mūsų. Rodos, čia jokia ne vertybė, kad tu pats, lietuvis, naršantis internete, galėsi suvesti lietuvišką interneto adresą, pavyzdžiui, kodėlčius.lt. Ar tai – ne pakankama priežastis lietuvinti internetą, adresus? Kad patys galėtume lietuviškai rašyti? Kodėl reikia dar kokio nors motyvo iš šalies? Kodėl neužtenka to, kad mums patiems būtų geriau?

Per mažai mylime save, per mažai mums svarbu tai, kas mūsų. Šveplavimas internete parodo, kas mums svarbesni seni įpročiai, susiformavę dėl technologinio skurdo ar tariamo patogumo, prisitaikymo prie „visų“, o ne lietuvių kalba, kurią jau praktiškai visais atvejais galime vartoti internete.

Nepopuliaru šiais laikais kalbėti apie „tautines“ vertybes. Jau nieko neįtikins argumentas, kad yra gražu vartoti savo kalbą, kad dėl jos esame ypatingi. Išdrįsiu būti nepopuliari. Man lietuvių kalba yra labai graži, nes ji – mano. Niekas kitas negali kalbėti būtent taip, tik mes. Niekas kitas taip gerai nesupranta tų paukštelių virš „s“ ir taškelių virš „e“, kaip mes. Tarkime, kaip įdomu, kad slavai niekada nėra turėję raidės „ė“ ir nemoka jos ištarti. Lygiai kaip mums sunku ištarti jų „ы“. O rašymas/skaitymas juk tas pats tarimas, tik mintyse.

Pati kartais nusižengiu taisyklėms, kartais jų tiesiog nežinau, priimu tai kaip galimybę tobulėti, domėtis, sužinoti daugiau ir būti lietuve iki galo.

Neapkerpėkite, mieli internautai. Jei jau esate modernūs kitose srityse, galite būti modernūs ir vartodami kalbą. Jei yra galimybė nešvepluoti, bet kalbėti taisyklinga, sklandžia kalba, tai kam tarsi mažam vaikui specialiai į burną kišti visokius daiktus, kad tik neištartum taisyklingai. Tas pats su internetu: jei galime rašyti su visais mūsų kalbai būdingais ženklais, tai kam iškreipti ir taip į užribį stumiamą mūsų kalbą?

Sigita Purytė, lrytas.lt