Apleistos, neprižiūrimos kapavietės – dar vienas emigracijos pėdsakas Lietuvoje. Žmonės, atsisveikinantys su Lietuva, neretai likimo valiai palieka ir artimųjų kapus.
Masinių skrydžių nevyksta
Prieš Vėlines emigrantai neskuba pirkti lėktuvų ar autobusų bilietų į Lietuvą taip, kaip prieš Kalėdas. Masinio grįžimo į tėvynę nėra ir šiemet. Mūsų šalyje, iš kurios nemažai žmonių emigruoja šeimomis, Mirusiųjų pagerbimo dieną bus daugybė kapų, ant kurių žvakelės niekas taip ir neuždegs.
Kai kurie emigrantai kreipiasi į firmas, užsiimančias kapų priežiūra. Tokių bendrovių pastaruoju metu įsisteigė ne viena. Prieš Vėlines kai kurių emigrantų artimųjų kapus tvarko samdomo žmogaus rankos.
Kauno Seniavos kapinių vedėja Danutė Maciulevičienė neslepia: apleistų kapaviečių tikrai daugėja. Jos manymu, daugiausia – dėl emigracijos. D. Maciulevičienė sutinka, kad kapaviečių tvarkymu užsiimančios įmonės, ko gero, yra geriausia išeitis tiems, kurie paliko tėvynę ir negali sugrįžti sutvarkyti artimųjų kapus. Seniavos kapinių vedėjos manymu, svarbu rezultatas, o ne tai, kas prie to prisideda.
Populiarėjanti paslauga
Visiškai priešingą nuomonę išsakė Petrašiūnų kapinių vedėjas Arvydas Pieniauskas. Pasak jo, nedera artimųjų kapų leisti tvarkyti svetimiems, tai – kiekvieno mūsų sąžinės reikalas.
Klientų kapų priežiūra ne pirmus metus užsiimanti Eglė Vidmantaitė konstatuoja, kad paslaugos populiarumas didėja. Tai įrodo faktas, kad tokia veikla užsiimančios firmos aktyviai steigiasi įvairiuose Lietuvos miestuose. Vis dėlto, pasak E. Vidmantaitės, negalima teigti, kad tokia paslauga naudojasi tik emigrantai. Klientų būna ir iš užsienio, ir iš kitų Lietuvos miestų.
Tą patį tvirtino ir kapų tvarkymo paslaugos Lietuvoje pradininkas Arturas Bormas: paslauga akivaizdžiai populiarėja. A. Bormas mano, kad neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek užsakovų yra iš užsienio, kiek iš Lietuvos. Nemažai emigrantų finansiškai remia čia likusius artimuosius, kurie irgi naudojasi kapų priežiūra užsiimančių firmų paslaugomis.
Tenka mintyse atsiprašyti
Anglijoje geresnio gyvenimo ieškojusi Jolita Vaickuvienė ten ilgai neužtruko. Grįžimą namo paspartino Lietuvoje likusi dukrelė. Apie kapines prižiūrinčius svetimus asmenis ji turi tvirtą nuomonę: „Aš esu iš tų lietuvių, kuriems tai, kad artimojo kapą už pinigus tvarko firma, prilygsta asmeninės erdvės pažeidimui, brangių prisiminimų išdarkymui.“
Paklausta apie kapinių lankymą, moteris atsidūsta: „Kažkaip laikas dabar toks, kad gyviesiems jo trūksta.“
„Negalime leisti sau sugrįžti į Lietuvą per Vėlines, – prisipažino tris vaikus Velse (D. Britanija) su vyru auginanti buvusi kaunietė Ramunė Kondratavičienė. – Mūsų šeimai tai būtų labai brangi kelionė, nes reikėtų pasirūpinti ir viešbučiais. Emigravome visi, neturime artimųjų, pas kuriuos galėtume apsistoti.“
„Mes į Lietuvą negrįžtame nei per Velykas, nei per Kalėdas, švenčiame Velse. Lietuvoje nebeturime su kuo švęsti. Mirusiųjų kapai – vienintelis mus su tėvyne siejantis objektas, tačiau manau, jog mirusieji mums atleis, kad apleidome jų kapus.“
Kristina Pocytė, kauno.diena.lt