Nėra Lietuvos?
Prieš savaitę susitiko Lietuvos ir Lenkijos rašytojai. Ne visi, bet viršūnėlės, susitelkusios po tarptautine PEN centro vėliava. Pasižiūrėjo vieni kitiems į akis ir išsižiojo iš nuostabos: dvidešimt metų nesimatę. Ir toks keistas, kosminis jausmas apėmė: tuščiai praskriejo gyvenimo šmotas. Visą pasaulį visi aplakstė, egzotikų prisiuostė, o kad būtų artimiausią kaimyną pažinę? Taigi paskutinėje vietoje – artimiausias kaimynas. Todėl kai tautinė lenkų mažuma Lietuvoje įsitriukšmavo, Lenkijos rašytojai tik pagūžčiojo ir nieko nepasakė. Nepažįsta. Ir tik palinkčiojo galva, kai politikai saturnalijas ėmė kelti.
Lenkijoje per pastarąjį laisvės dvidešimtmetį išversta gausybė serbų, čekų, bulgarų, chorvatų ir net albanų literatūros. Įdomu vertėjams ir skaitytojams? Įdomu, sako leidyklos. Laimė, kad ne visi lenkų skaitytojai puolė į Anglijos ir Vokietijos literatūros vandenis, priduria. Į artimesnius, brangesnius aruodus pažvelgė leidyklos ir ėmė ten graibyti. Rado daug rimtos raštijos.
Tik štai bėda: per tuos pačius du dešimtmečius iš Lietuvos, lietuvių aruodų nieko neišgriebė. Visai nieko. Jokių naujovių. Apsižiūrėjo PEN rašytojai ir pasibaisėjo: net lietuvių poezijos aukso fondo nėra, nė vienos rinktinės neišleista. Nes nesudaryta. Neįdomu. Kas nustato, kad neįdomu? Leidėjai nustato, o vertėjai pritaria. Pagaliau, pasiteisina lenkai, tokia jau visuotinė nuostata. Kokia? Nėra Lietuvos, ir baigta.
Kodėl? Juk mes ne prasčiau už albanus skrebenome plunksnomis ir klaviatūras daužėme, pasaulio lūžius aprašinėjome. Atsakymas peršasi keistas, labai neliteratūrinis: Lenkijai Lietuva nėra „anapus sienos“. Lietuva nėra užsienis, ji – „užmiršta sava provincija“. Sava teritorija, kuri niekur nepabėgs. O ir kas ten? Visi lenkai.
Amžiams įklimpę?
Lietuva šimtmečius buvo Lenkijos politinis ir karinis poligonas. Asimetrija, atsiradusi 1413 metais, kai Vytautas nutarė sulenkinti 47 savo didikų šeimų, buvo lemtinga. Lietuviškai kalbanti Lietuva, vos keleri metai po Žalgirio, patyrė milžinišką pralaimėjimą. Šio žingsnio geopolitines pasekmes gavome amžiams. Kodėl tai nutiko – ne šių svarstymų reikalas. Svarbiausia, kad pasekmes patyrė jau pats Vytautas: 1430 metais jis paliko Lietuvą ne tik nebelietuvišką, bet ir amžiams praradusią karalystės viltį. Toliau – pasekmių pasekmės. Itin skaudžios jos buvo XIX amžiuje, kai vos gyvi lietuviai ėmėsi blaivybės ir knygnešystės. Tuokart keisčiausiu būdu padėjo pralaimėjimas. Nes jeigu Lenkija-Lietuva būtų laimėjusi 1863 metų sukilimą, XX amžiuje mes jau nebekalbėtume lietuviškai. Pralaimėjimas ir baisūs Rusijos valdymo metai tautai atgimti buvo paradoksaliai palankūs – sutelkė mus. Antraip Lietuvą per kokius keliasdešimt metų lenkišką būtų padarę NET savi karo vadai – Sierakauskas su Kalinausku. Baisoka išvada? Tačiau padaryti ją būtina.
Lenkų kalba buvo tapusi ne tik gyvenimo, bet ir mirties reikalu. Visi katalikiški kapai iki pat Žemaitijos lenkiškai suženklinti. O pats Vincas Kudirka? Tik apsisprendęs nekalbėti lenkiškai tapo tuo, kuo tapo. O tautos genijus M.K.Čiurlionis? Šis net iki mirties 1911 metais šeimoje kalbėjęs ir visus be išimties laiškus rašęs tik lenkiškai. Kitaip tariant, Juzefas Pilsudskis buvo teisus: kiekvienas lenkas Lietuvoje – tai lietuvis. Kilme lietuvis, o kalba… Kalba jis taip, kaip liepia lenkų dievas.
Lietuvių Lenkija dar nesupras
Nūdienis Lenkijos politinio elito elgesys Lietuvos adresu – ilgai ruoštos politikos vaisius. Vilnijos krašte veikiantis Valdemaras Tomaševskis kartu su imperinių Lenkijos sluoksnių strategais sapnuote sapnavo, kada jų žodžiai pasieks Lenkijos prezidento ir premjero liežuvį. Pasiekė. Pagaliau tie žodžiai net L.Valensos poelgį papuošė (šis atsisakė valstybinio Lietuvos apdovanojimo). Pakako dviejų dešimtmečių, kad atgimtų 400 metų politika: Lenkija turi elgtis su Lietuva kaip su sava provincija. Vadinasi, žinojo strategai, kur kasti. O kaip nežinosi, kai tokia turtinga asimiliacijos istorija, kuri įrašyta net antkapiniuose paminkluose visoje Lietuvoje. Gilūs instinktai, daug stipresni už komunizmo laikų demonizmą, žinomą šūkiu „Draugystė-Pszyjazn“. Šūkis tiko tik pusei TSRS imperijos amžiaus, kai lietuvių-lenkų sieną Rusija saugojo. Sienai griuvus, aišku, kas turėjo prasidėti. Jėgą bemat pademonstravo tie, kas šimtus metų Lietuvoje kaip namuose jautėsi. Jie, beje, šiandien daugiau nei 10 kartų didesni už mus. O kad strategija ėmė veikti ne tiesiai iš Varšuvos, tik taktikos klausimas. Reikėjo, kad „savi kresai“ sulenkintame Vilnijos krašte pasiūbuotų. Technika.
Nei Jogaila, nei Pilsudskis
Lygiai dviejų dešimčių laisvės metų reikėjo, kad dabartinė Lenkija visai pamirštų laisvos Lietuvos gyvybės sąlygas. Nei skaitytojai, nei rašytojai nepriartėjo prie tikros Lietuvos. Tačiau tuštumos nebūna, o tai reiškia: lenkai grįžo į šimtmečių mitą, kurį kūrė Jogaila, o baigė kurti Pilsudskis. Žiaurus mitas, nes jis prievartavo tikrovę iki pašaknių, lenkų kalbą su motinos pienu liejo į sielas.
Pagrindinis prietaras nūdienio lenko širdyje toks: lietuvis - tai keistas lenkas. Lietuvos lenkas. Arba toks lietuvis, kuris yra didis lenkas: kaip antai Jogaila, Mickevičius, Pilsudskis. Visi gimę Lietuvoje, Lietuvą tėvyne vadinę. Tik tarę: Litwo.
Dabar atgaivintas „lenkiškų pavardžių“ rašymo vajus nėra nieko naujo: tai jau buvo. Visų mūsų pavardės buvo rašomos lenkiškai, nes kitaip „nesirašė“. Nueikime kad ir į kapus ir pasitikrinkime, kaip prosenelis buvo „teisingai“ užrašytas.
Tad ar reikia aiškiau: tie, kas pritaria Lietuvos piliečių „užrašymui lenkiškai“, pasisako prieš Lietuvos valstybę. Nes Lietuvos valstybė – tai pirmiausiai erdvė, kur lietuviškai pasaulis skamba. Kurį mes su krauju nuo Lenkijos atplėšėme. Kad iki galo nenurytų mūsų ir nesuvirškintų.
Ar gali tai suprasti lenkai? Lenkijos lenkai? Dabar – ne. Rašytojai, šviesiausi žmonės pasakė: ne.
Gali suprasti tik Lietuvos piliečiai lenkai, Vilnijos lenkai, kurių lenkiškumą suformavo Pilsudskis. Galėjo ir gali. Tačiau Lenkijai tai darosi nebenaudinga. Nes labai lengva su „Lietuvos Vyčio“ vėliava, kaip Lenkijos heraldika, joti namuose. Prietarai atgaivinti, rinkėjas eina ir balsuoja už vaikystės mitus. Be to, ir Europai rodo „strateginę partnerystę“.
Aną dieną palankiausias Lietuvai vyras, mano bičiulis, gimęs Vilniuje ir užaugęs Varšuvoje, vos neperplėšė manęs pusiau. Kai pareiškiau jam, kad Lietuva yra Lietuva, jis sutiko: „Taip, žinoma“. Bet kai pasakiau, kad Lietuvoje, kol ji Lietuva, negali būti aikštėje ar skvere paminklo nei Pilsudskiui, nei Jogailai, bičiulis išpūtė akis, išsižiojo ir suriko: „Kas čia per naujiena?!“
Tai bent naujiena, kurią Lenkija nežinia kada išgirs.
***
Arvydas Juozaitis gimė 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje. 1980 m. baigė ekonomikos mokslus Vilniaus universitete. Monrealio olimpinių žaidynių (1976 m.) bronzos medalio, Europos taurės (1976 m.) laimėtojas.
Nuo 1985 m. dėstė filosofiją Lietuvos konservatorijoje, o nuo 1987 iki 2001 m. dirbo mokslinį darbą Lietuvos mokslų akademijoje, Filosofijos, sociologijos ir teisės institute; 1986 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.
Vienas pagrindinių Lietuvos Sąjūdžio vadovų: buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988 m.) ir Sąjūdžio Seimo tarybos (1988-1990 m.) narys. 1988 m. redagavo ir leido laikraštį „Sąjūdžio žinios“. Vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų (1988 m.), Lietuvos liberalų sąjungos kūrėjų (1990 m.). Redagavo periodikos leidinius „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“. 2001-2003 m. dirbo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėju švietimo ir kultūros klausimais. Nuo 2004 m. liepos mėn. dirba Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė.
A. Juozaitis, respublika.lt, punskas.pl
tas r ka sako kad yra lenkijos lietuvis taj as jam pasakisiu kad esi paskutinis paukstis kuris i savo lizda sika ar suprataj?
Dar Sąjūdžio laikais buvo kalbama, kad Juozauitis kažkaip yra susijęs su KGB. Vis daugiau tuo įsitikinu, nes jo pasisakymai ir tekstai yra perdėm provokaciniai.
A.Juozaičio istorinės interpretacijos šiame straipsnyje yra netikslios arba yra diskutuotinos. Vytautas nutarė sulenkinti savo didikus? Na jau, taip jau pats ėmė ir nutarė, ir būtent sulenkinti – labai įdomi Horodlės unijos interpretacija. Po savęs paliko Lietuvą nelietuvišką? Na, irgi diskutuotina – kol valdantysis elitas nesulenkėjo ar į jį nebuvo priimta per daug surusėjusių šeimų, tol tos lietuvybės Lietuvoje pakako. Netgi, kaip manoma, paskutinis valdovas, kalbėjęs lietuviškai (Aleksandras, po jo buvę jei ir mokėjo – tai tik kaip papildomą kalbą) mirė tik praėjus 76 metams po Vytauto mirties. Iš esmės smūgį lietuvybei sudavė tik „Tvanas“ ir Didysis maras.
Jogaila – didis lenkas? Na, nebent lenkų pasakose ar, kaip A.Juozaitis išsireiškė, prietaruose. Jei teisingai atsimenu tai, ką skaičiau, tai vienas iš Dlugošo priekaištų jam buvo, kad iki gyvenimo galo taip ir neišmoko gerai lenkiškai. Ir Lietuvą tikrai ne Litwo vadino, nes Vytauto laiškuose yra paliudyta apie tarp jų vykusius pokalbius lietuvių kalba (nors pats fakto pabrėžimas reiškia, kad jie būdami savo palydos apsuptyje šnekėdavo ir kitokia kalba, matyt, rusėnų), vokiečių kronikose net ir viena Jogailos pasakyta lietuviška frazė užrašyta (vaikštinėdamas po Prūsijos miestelį parodė į Madonos paveikslą ir neva palydovų paklausė „Has to“, t.y. „Kas ta?“). Maža to, ir pats Lietuvos valstybingumo išlaikymas jam buvo aktualus, kad galėtų palikti savo palikuonims. Pavadinime nėra žodžio karalystė? Na ir kas – negi nuo to nustojo būti valstybe? Juk ne!
Būtų ar nebūtų Lietuva išgyvenusi tautinį atgimimą laimėjus 1863 m. sukilėliams – irgi klausimas, į kurį vienareikšmio atsakymo nėra ir niekada nebus, nes sukilimas pralaimėjo. Kadangi 19 a. daugelis tautų išgyveno atgimimą, greičiausiai būtų. Maža to, jis būtų apėmęs ir tuos lietuvius, kurie suslavėjo ar suvokietėjo tik antroje 19 a. pusėje ar 20 a. pradžioje. Apie ankstesnius sukilėlius net kalbėti neverta – jau net 1791 m. Konstitucija („Pastanavims Rondaus“) buvo išversta į lietuvių kalbą, atsišaukimai – taip pat lietuviški, 19 a. romantikai, šlovinantys Lietuvos praeitį ir t.t. Ne vadai sukilimą darė, o tauta tik kaip banda pakluso, bet pati tauta tuos vadus ir iškėlė, kad išpildytų jos valią. Būtų ėję prieš tautos valią, būtų atsiradę kiti vadai. O jei tautos šaukliai nebūtų suformulavę tautai priimtinų siekių, pasekėjų irgi nebūtų sulaukę ir šiandien jų niekas neprisimintų.
youtube.com/watch?v=TIzC09FpbOw
youtube.com/watch?NR=1&v=U-AnRWnOTTM
youtube.com/watch?v=-Awdyg8gxDA&feature=related
youtube.com/watch?v=ABpQFuQ8hfA&feature=related
youtube.com/watch?v=e_5MlTU0z3E
Ir vėl ,,lentelių lupimas“ Lietuvoje?Ir kiek gi tūkastančių tų lentelių nulupta,ar daugiau,negu užtepliota lietuviškų Lenkijoje?Gerai dar jog nemeluoji,kad ,,lupa lietuviai“ ir ,,organizavo LTV“.
Vis tik aš didžiuojosi, kad mūsų tarpe yra A.Juozaitis.Ne viskam ir ne visada jam pritariau…Tačiau jo nuoširdumas, protas, meilė Tėvynei, paperka.
Matau vienam komentatoriui reikalinga skubi psichiatro pagalba.
LIetuviu tautoj ne daug buvo protingesniu ir grazesniu zmoniu, o kas tokis buvo greit mokesi lenku kalbos. Todel dabartine lietuvos tauta vien is kvailiausiu ir negraziausiu zmoniu sudaryta.
Geda pasakyti, nes as irgi lietuvis, bet lietuviu zmoniu veidai tokie negrazus, kad negalima ziureti.
Mums, lenkijos lietuviams, lietuviai savo nacjonalizmu ir kvailumu tieg pridare bedos, kad prispazinti kad lietuvis sunku. Negraziu, kompleksuotu klumpakoju tauta.
tas „r“ beniekindamas lietuvius ir lietuvių kalbą tik eilinį kartą demonstruoja savo menkystę. Lietuviai dar gali ir kitas tautas pamokyti (dykai) kaip reikia bet kokiomis nepalankiomis sąlygomis išsaugoti savo tapatybę ir tautybę, kalbą. Tačiau ne lenkams tai suvokti, jeigu jau vien dėl pavardžių ar gatvių rašymo lietuviškai jie bijo nutautėti 🙂
Gal „r“ (?) išsikratytum pridarytas kelnes, prieš pradėdamas teršti eterį?
Lietuviams reikia pereiti i rusu arba lenku kalba, nes lietuviu kalba per maziai zmoniu kalba. Neko rimto ar idomaus sita kalba nera parasyta.
Nuo lentelu lupimo lietuvoje, tai lietuviu lenkijoje greit mazes. Tokia geda prives zmones slepti savo tautybe.