Adelė Jakubauskienė pasakoja

Kokie gražūs senoviniai vardai! Puiku, kad jie ir vėl sugrįžta, daug kas vaikelius krikštija močiutės ar prosenelės, senelio ar prosenelio vardais. Sugrįžta Jonukai, Vitukai, Magdutės, Martynai, Marytės, Onutės, Ievutės, Adomukai, Veronikos ir kt.

Adelė Petronaitė-Jakubauskienė, gimusi 1926 m. ir augusi Žagariuose, o išėjus į pensiją apsigyvenusi Seinuose, vadinta Ada, Adute, bet daugiausia Adele, sakė: „Seniau vyrausias sūnus tėvo arba dziedulio vardų perima. Žūrėj, kad neišaitų tas vardas iš tų namų, tep kap ir laimė neišaitų. Daug kur buvo Jonas ir dziedulis, ir tėvas, ir sūnus. Visi Jonai arba Juozai, Vincas, Antanukas tankiai kur. Paisė, kad tai kokio švento būtų vardas.“

Ir pridūrusi: „Mano kap vaikystė, tep ir jaunystė bilekokia buvo, alia vis ciek yra ko prisimyc“, ėmė pasakoti apie save.

„Mūs šaimynoj 8 vaikai gimė, cik ne visi užaugo, – kalbėjo pašnekovė. – Tėvas tai Antanas Petronis (vadzytas Petronu) iš Žagarų kaimo. Tėvo giminės sakydavo, kad Lietuvoj jo šaknys, Ūdynykuose. Tėvo mama iš Lietuvos Žukauskaitė. O mano mama Ieva (da Ievuti jų vadzino) Pakutkaitė iš Rakelijos.

Mano broliai ir sasarys: Antanas (1924–1992), Jonas (liko tėviškėj), Marytė (už Pecukonio savam kaimi), Vincukas (mirė mažukas), Onutė (14 metų mirė), Jurgis (mirė 21 metų) ir jauniausia Magdutė.

Kap mus 1941 m. išvežė in Vilniaus kraštų, mano brolis Antanas Petronis tynajus tarnavo pas tokį Žolynų. Vokiečai turėjo paimc, buvo prisakį, kad jis sūnų aduot an darbų, alia tas ponas mano brolį vietoj savo vaiko pasiūlino ir adavė. Ir tep mūs Antanas buvo paimtas in Vokietijų an darbų. Vargo jis ty matė. Sako, kap pamato, kad bulves sodzina, nakcu išsikasa ir turėj ko valgyc. Kap pastaikė proga, jis pabėgo ir laivu slaptai atplaukė in Anglijų. Papuolė in Londono kasyklas, kasė anglį. Pažino moterį su dzviem duktėm, susižanijo, turėjo irgi dzvi dukteris. Turėj namus. Cik per anksci numirė, jam buvo 68 metai. Prieg manį mirė.

Man 11 sykių teko būc Anglijoj. Ty pažinau daug iš Lietuvos žmonių, katriej negalėjo karo metais ar kitom aplinkybėm sugrįžc in savo gimtines, kaimus. Taikėsi, kap cik nuvažuoju pas brolio šaimynų, susibėga lietuviai. Kožnų sykį buvau apdovanota, priaukoja po 70 svarų ir daugiau. Man arcimus norėtau paminėc: Puodžūnas su žmonu, Petras Dūdėnas, Onutė Vencaitienė, Jonas Povilavičus, Jonas Subačus ir jo žmona Kastulė, kitų jau nepamenu. Labai jiem dėkinga. Labai vieningi ir iš jų daug pasimokyc možnėj. Kap jiej gerbė savo gimtų kalbų. Savo tarpi turėjo lietuvį kunigų (pavardė lyg tai Matulis). Ar krikščynos, ar laidotuvės, tai ir bažnyčoj, ir paskui baliuki visi sykiu. Ir visur pagerbtas kunigėlis. Sykiu bendravo. Ot mylėjo žmonės susiveic, pasišnekėc. Vienų sykį kap buvau, tai net ir su vyskupu vyko susicikimas. Visi lietuviai tautiškais rūbais. Ot gražai suciko, pasveikino, pakoncertavo.“

Ji prisiminė ir kovą dėl lietuviškų pamaldų Seinų bažnyčioje: „Kap gerai, kad Sainų bažnyčoj suveina lietuviai, meldzas. Cik kad jaunimas, anūkai nelabai nori in bažnyčų, alia mažu ais da…

Pagerbiat vyskupų A. Baranauskų, katris per penkis metus Sainuosa ir lenkam, ir lietuviam patarnavo. Buvo net geresnis lenkam. Kap mirė, tai rudenį lapkricin, pasakojo, dzvi bačkas smalos degino – tep pagerbė. Kap gerai, kad nupinat vis iš žaliuojancų berlynkų vainikų dėl vyskupo. Seniau an kapų kas ty žūrėjo… Pakavojo, tai ievos šakutį nulauža ir žamėn, graita prigyja, ar šitų berlynuko krūmelį, ir žaliavo, jei da pasodzino medelį.

Tai vainikas, sakot, šamet neišbuvo, cik vienų nedėlių, o pernai peržiem. Nu kam nagus užniežėj, kad sulaužyc, patrypc švencytų daiktų. Mažu kliudė išlankscyci iš drato Gedimino stulpai, apinci. O anais metais visai kas numetė ar nunešė mažesnius Gedimino apyntus stulpelius, irgi nepabuvo. O tep gražai kunigėlis ir pašvencino, ir procesijoj su vaikucais nunešė prie vyskupo kapo, pagiedojo su vaikucais. Nu alia ir juostukį tautiškų vis kas nor nuriša ir nuneša, nor užrakyta koplyča būna. Sykį vienuolė pasakė, kad kas užrišo, tas paėmė. Nu jau. Rišta jau kiek sykių, ir trijų spalvų buvo, ir raštuota an lietuvių padarytos lietuviškos lantukės. Mes tadu kiba, kap gavom mišas, tai laido ir lietuviškų užrašų po vyskupo lenkišku lantu pakabyc. Tai Elvyra Gibavičienė ankscau vis užrišdavo tautišku juostuki, paskui Nastutė išaudus davė. Alia kad nepabūna. Rodosi, visi pasidzaugtu tep kap paminklu – visiem gražu. Ir miesto kampų patvarkėt. Kiek sustoja iš kitur žmonių, o ca vieciniai nevercina…

Raikia laikycis, nedovanai meldėmės, kovojom, kad savo šnektu galėtum poterauc. Sainų bažnyčoj ilgai nedavė, nebuvo lietuviškų mišų, alia po lenkiškų suveidavom grupė lietuvių ir meldėmės suklaupį ar sustojį prieg altoriaus, arba tai Mergelės Marijos koplyčoj. Kap ruduoj ateina, tep prisimena man, kap suveidzinėjom po maldų pas Julį ir Jurgucį Leončikus. Jų namukas netoli bažnyčios. Iš kaimų moteros pasidėdavo kašukus, viršines ir aidavo in bažnyčų, o paskui vėl užaina, tai Juliukė padaro karštos arbatos, pasimeldzam ir pas juos, pasitaram. Da turu iš anų metų nuotraukų pora. Vediausi ir anūkus, o paskui užaugį išėjo kas sau. Alia norėjau, kad žinotų, kad nepaprasta buvo dėl lietuvybės, dėl mišų. Dabar jau per sunku ir per toli nuveic in pamaldas, tai namuose poteraunu. Skaitau „Aušrų“, klausau lietuviškos radijos ir žūrau televizijos. Rūpi vis, kap kam ainasi. Norėtau, kad anūkai ir jauni kici pamytų, kad vis ciek jų dzieduliai ir močutės storavojos, kad Sainų bažnyčoj būtų ir lietuviškos mišos.“

 Genutė Pakutkienė, punskas.pl