Adventas – talkų, žaidimų ir burtų metas

Adventas tęsėsi nuo lapkričio 30 d. iki Kalėdų – gruodžio 25 d. Paskutinę dieną prieš adventą buvo atliekamos visokios apeigos, turinčios užtikrinti būsimų metų gerą derlių ir asmeninę žmonių laimę. Katalikybė tai sutapatino su šv. Andriejumi. Merginos troboj mesdavo už savęs saują kanapių ir šaukdavo: „Šv. Andriejau, atsiųsk man padėjėją kanapėms rauti“. Kas tą naktį jai prisisapnuodavo – tikėjosi greit jo sulaukti su piršliu. Vakarop iš kaimynų sodo nulauždavo šakelę vyšnios ir pamerkdavo vandeny. Jei Kūčių vakarą tokia šakelė sužaliuos arba net pražydės – mergina ištekės.

Adventas – ne vien burtų metas. Tai laikas, pilnas paslaptingumo, netikrumo, baimės. Kai kur gruodis buvo laikomas vilkų mėnesiu, dvasių slankiojimo metu. Dvasios galinčios pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčiams, gyvuliams. Todėl tuo metu žemdirbiai nedirbo kai kurių darbų, pvz., miške nekirto medžių, nes atrodė, kad tos malkos sunkiai dega ir gali nuo jų užsiliepsnoti trobesiai. Miškas blogai augs. Iš tokio advente nukirsto medžio lentų negalima daryti mirusiam karsto. Taikėsi, kad rasdavo kūną ant kapo, o karsto lentas išmėtytas.

Nepildavo impilų patalams ar pagalvėms, nes varnos ir šarkos pavasarį žąsiukus išnešios. Avis kirpti reikėjo anksčiau – tik per šv. Baltramiejų, o ne advente, nes šito kirpimo vilnos būna kietos ir šiurkščios. Ir dobilai augs reti. Vengta dirbti vakarais ir ypač vidurnaktį, nes tikėta, kad tokius bedirbančius persekios dvasios. Vėjuotais advento vakarais moterys verpė linus, tikėdamosios jų ilgo ir tankaus pluošto. Jei dar tokį vėjuotą verpimo vakarą snigdavo didelėmis snaigėmis, tai galima buvo tikėtis gerų sėmenų.

Vyrai advente stebėdami gamtą spėjo, koks bus būsimas derlius. Jei gilus sniegas, galima tikėtis gero vasarojaus derliaus. Jei adventas saulėtas – bus geras daržovių derlius. Saulėta gruodžio 8 diena žada gerus kopūstus. Šaltas adventas pranašauja karštą vasarą su gausiomis perkūnijomis, nuo kurių nukentės javai. Jeigu taikosi dažni atodrėkiai – verta tikėtis gražaus rugių žydėjimo ir grūdingų varpų. Jei lietingas adventas – rugius sugadins skalsės ir kūlės. Jei dažnai sninga – lauk gero vasarojaus ir ypač pupų, žirnių, vikių sėklų derliaus.

Kažkada žmonės nesuprato daugelio gamtos reiškinių. Nežinojo, dėl kokios priežasties rudeniop dienos smarkiai trumpėja, o pavasariop pradeda ilgėti. Retai bepasirodant saulei, žmones apimdavo baimė. Jie manė, kad gali užeiti amžina tamsa. Pradėta atlikinėti magiškus veiksmus, norint padėti sustiprėti saulei. Mokėta džiaugtis saulės sugrįžimu. Susikūrė apeigos – kovojimo su tamsybių dvasiomis.

Žemdirbiai pastebėjo, kad javai ir kiti žemės vaisiai priklauso nuo žemės, saulės ir vandens. Pradėta tikėti, kad svarbiausia gyvybės ir derlingumo davėja yra deivė Žemyna. Paskui atsirado ir kitų dievų, su jų kultu susijusios apeigos, maldos.

Marijona Klimasarienė (Petruškevičiūtė), šiemet gruodžio 8 d. švęsianti 95-ąjį gimtadienį, gerai mena talkas. Ji sako nuo 14-os metų ėjusi minti linų. Pirmiau daug žmonės jų sėjo. Reikėjo suverpti siūlus, išausti audinius, pasiūti drabužius (pvz., sijonus), paklodus.

Sėta linai ir kanapės. Kanapes auginta dėl maisto (sėklos), siūlų. Iš jų pagaminti audiniai naudoti arkliams uždengti, žmonių žiemos aprangai. (Paskui pradėta auginti daug avių, tai iš vilnos daryti veltiniai.)

Kai linai nunoksta, pirmiausia pjautuvais nupjaunami ir surišami saujomis. Statomi į gubas, paskui klojami ant klojimo ratu, kad sėmenys būtų jo viduryje. Kuliama spragilais. Moterys „pataiso“ kultuvėm. Brauktuvais nubraukiama. Laikoma ilgai papievy, kad atšoktų „lukštas“. Pirty išdžiovinus dedama prie laužtuvų. Vyrai laužia, o moterys lengvesniais mintuvais mina. Nukritus spaliams, pluoštus šukuoja retom šukom (tai vinys, sukaltos lentutėje), paskui tankesnėm. Gražūs pluoštai skiriami verpimui ir geresniems siūlams – austi lovatieses, rankšluosčius, paklodes. O prastesnis siūlas – čiužiniui, į kurį kas mėnuo ar dažniau kemšami šiaudai. Ant jo miegota užklojus paklode. Iš prastesnio linų pluošto siūlų arba kanapinių austa audiniai maišams.

„Per adventų saujoj kuodelis vilnų ar linų, vindelis po pažastim, ir lakiam in kitų trobų, kad sykiu susėdus būtų smagiau verpc. Ot, mokėjo moterys plonai suverpc ir linus, ir vilnas, – pasakoja M. Klimasarienė. – Paskui nuvijus no špūlios an kamuolio siūlus reikėjo susukc po du (indėjus kamuolius in atskirus bliūdukus), dar sykį per vindelį – kad scipresnis siūlas būtų. Dzienos trumpos, tai lempa arba spingsulė – deglas, pavilgytas žibali – trobos sienoj ilgai degė ir švietė. Ot, mokėjo žmonės suveidzinėc, gerai ėjo darbas, o ir kišanėj spragintų žirnių turėdavom vietoj saldainių. Ir visokių žaidimų, fokusų jaunimas prigalvodavo, o sanesni pasakų. Biedna buvo, bet smagu. Vakari vėl namo klumpėci, bet linksmi gilius sniegus bridom su kamuoliais siūlo.

Prieš adventų tai močutė šėravojo visus puodus, kad jokių riebalų neliktų, kabino an tvoros, kad išsivarvėtų, išdžūtų. Per adventų, kap ir per gavėnių, valgė kukliau ir laikėsi scipraus pasnyko.“

Kiekvienas ūkininkas jei ne į savo, tai kaimyno pirtį atveždavo linų ir malkos kūrenimui. Daug medinių pirčių sudegė. Molinės buvo patvaresnės. Kai kur jos išliko iki dabar. Kostas Sidaris pasakojęs: „Klevuose buvo dvi pirtys. Viena stovėjo netoli Sidario Izidoriaus sodybos, už miškelio (į rytus), vadinamo Deksne, prie lauko kelio, einančio iš šios sodybos į kelią, jungiantį buvusį Klevų dvarą su Akatnykais. Dar prisimenu, kaip šioje pirtyje linus mynė. Dabar ši žemė priklauso Juozui Jančei, gyvenančiam Seinuose.

Kita pirtis stovėjo netoli Marazo Antano sodybos, prie Plaskio ežero, einant į Ramoniškes. Stovėjo arti balos, vadinamos Voverine. Dabar ši žemė priklauso Kozakievičiui, gyvenančiam Seinuose. Jų tikriausiai buvo daugiau. Dabar neprisimenu, kur jos stovėjo. Apie tai galėtų papasakoti Seinuose gyvenantys Jurgis ir Elė Misiukoniai, Marytė Jančienė, Marazų Kastulė ir kiti.“

G. Pakutkienė, punskas.pl