Daug kas pažinojo Vygriuose gyvenusį Viktorą Vinikaitį ar yra apie jį girdėję. Tai nepaprasta asmenybė, apie kurią galima pasakoti ilgai ir tik gerais žodžiais. Nors jis nebuvo labai išsilavinęs, bet talento ir darbštumo dėka išsiugdė savo gebėjimus, kurie jį plačiai išgarsino. V. Vinikaitis buvo puikus dailininkas, medžio drožėjas, Vygrių gidas ir labai kuklus asmuo, pasiaukojęs buvusiam Vygrių vienuolynui. Beveik šventas žmogus.
Neseniai pasirodė lenkų kalba 171 p. knyga apie V. Vinikaitį, pavadinta „Ostatni wigierski kameduła. Wokół osoby i twórczości Wiktora Winikajtisa“. Anksčiau, 2014 m., Punsko „Aušros“ leidykla išleido pirmąją knygą (lietuvių ir lenkų kalbomis) apie šią asmenybę – Elės Staskevičienės „Viktoras Vinikaitis“. Taigi neseniai pasirodęs leidinys papildo E. Staskevičienės darbą. Kadangi ši knyga skaitytojams labai mažai pažįstama arba visai nepažįstama, norėčiau plačiau pristatyti jos turinį, pateikti nemažai ištraukų ir savo pastebėjimus.
Knygos autorius – kun. Ričardas Savickis (Ryszard Sawicki), pastoracinės teologijos daktaras, neseniai perėjęs dirbti iš Vygrių parapijos į Elką. Leidinio formatas beveik toks pats, kaip ir E. Staskevičienės knygos „Viktoras Vinikaitis“. Konsultacinę darbo grupę sudarė šeši asmenys, tarp jų du mokslų daktarai. Teksto korektūrą atliko net penkios moterys. Taigi knygą ruošė labai pajėgus intelektualų kolektyvas.
Yra pateiktos santraukos anglų ir lietuvių kalbomis. Pastarąją parašė Alicja Bielecka ir kun. Vitalijus Kodis. Pastebėjau joje nemažai klaidų. Knygą išleido Elko „Adalbertinum“ švietimo ir didaktikos centras. Ją galima nusipirkti Vygrių naujosios evangelizacijos areopago recepcijoje. Kaina 30 zlotų. Knygos tekstas padalintas į keturis skyrius, kuriuose yra po tris ar keturis straipsnius. Pačio teksto yra 134 p. Panaudota plati bibliografija, tarp kitko, trys Eugenijaus Petruškevičiaus straipsniai, vienas Eugenijos Pakutkienės ir E. Staskevičienės knyga. Iš viso pateiktos 58 nuotraukos (nespalvotos ir spalvotos): 28 tekste ir 30 leidinio pabaigoje. Dvi spalvotos paimtos iš E. Staskevičienės knygos.
Knygos 7 p. rašoma: „Ypač gyvai juo (Viktoru Vinikaičiu) domisi ateiviai iš Lietuvos ir lietuvių kilmės lenkai“. Manau, tai nevykęs sakinys. Lietuvių kalboje „ateivis“ – tai kas atvykęs, atsikėlęs gyventi iš kitur. Šitaip rašant žeminama lietuvių tauta. Neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas „lietuvių kilmės lenkai“. Ar Punsko ir Seinų krašto lietuvius, ar Lietuvos lenkus? Šis sakinys turėtų skambėti šitaip: „Ypač gyvai juo domisi turistai (ekskursijos) iš Lietuvos ir Suvalkų krašto lietuviai“.
8 p. autorius teigia: „Atrodo, kad plačiausia medžiaga yra pateikta Elės Staskevičienės knygoje „Viktoras Vinikaitis“ (1927–1994), išleistoje „Aušros“ leidyklos“. Manau, kad abejonių čia tikrai neturėtų kilti. Iki minėtos knygos pasirodymo niekas plačiau apie V. Vinikaitį nerašė nei lietuvių, nei lenkų kalba. Pasirodė tik straipsnių spaudoje.
10 p. Monografija sudaryta remiantis tradiciniais tyrimo būdais, pirmiausia naudojant analizę ir sintezę. Buvo analizuojami dokumentai, sukaupti valstybiniuose ir bažnytiniuose archyvuose, taip pat pagalbinė medžiaga (valstybinės administracijos teisiniai aktai, spaudos straipsniai, garso ir vaizdo įrašai, internetas).
38 p. paminėta, kad per Antrąjį pasaulinį karą sunkiausia buvo Seinų žydams ir sentikiams. 1939 m. vokiečiai prievarta išvarė žydus į Lietuvą, kur vėliau juos išžudė. 1941 m. sentikius iškeldino į Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Po karo nedaug jų tesugrįžo. Čia autorius nė žodžiu neužsimena, kad vokiečiai taip pat prievarta iškeldino į Lietuvą Punsko ir Seinų krašto lietuvius. Pastarųjų iškeldinta daug daugiau negu sentikių. O tuos, kurie po karo grįžo į savo ūkius, saugumiečiai ir milicija visaip terorizavo, kad išvyktų į Lietuvą.
39 p. klaidingai pateikta Lumbių dvarininkų pavardė – Waleria ir Henryk Doch. Turėtų būti Waleria ir Henryk Docha. Tame pačiame puslapyje įdomiai apie V. Vinikaičio vaikystę ir jaunystę pasakoja Voicechas Domoslavskis (Wojciech Domosławski): „Gyvenimo sąlygos ir per amžius susiformavę darbo principai kaimo aplinkoje, kuriai jis priklausė, nuo jaunystės privertė jį ganyti žąsis ir karves, vaikščioti paskui plūgą. Jo išskirtinumas pasireiškė tuo, kad pastebėjo intelekto ugdymo ir žinių gyvenime reikšmę. Suprato, kad tik tobulėdamas kaip asmuo gali pakeisti likimą liūdnoje ir sunkioje tarpukario kaimo tikrovėje, kur prabėgo jo vaikystė.“
39–40 p. Didelę įtaką jam darė Valerija Docha (Waleria Docha), iš kurios V. Vinikaitis skolindavosi knygas. Jis skaitė daug knygų iš V. ir H. Dochų bibliotekos.
42 p. Polinkis į meną ir įgytos žinios prieš karą ir per okupaciją turėjo lemtingą poveikį jo tolesniam likimui.
43–44 p. „Jo geriausias jaunystės draugas buvo Juozas Madeiskis (Józef Madejski) iš gretimo Kilčėnų kaimo, kurio šeima turėjo daug knygų ir laikraščių. Juozo senelis buvo išsilavinęs žmogus. Dirbo veterinaru Seinų kariniame dalinyje.“ Čia norėčiau ištaisyti autoriaus klaidą – tai nebuvęs Juozo senelis, bet tėvas. Jis buvo menkai išsilavinęs. Nežinau, kur išmoko veterinaro darbo. Gal tarnaudamas kariuomenėje? Buvo kilęs iš Pulavų krašto. Žinau, kad vėliau jį perkėlė į Punską, kadangi neturėjo reikiamo išsilavinimo. Tarpukariu jis Kilčėnuose nusipirko žemės ir pasistatė naujus trobesius. Jo žmona buvo Leončikaitė iš Klevų (Prano Leončiko sesuo ir kartu mirusio mokytojo Juozo Leončiko teta). J. Madeiskis buvo kilęs iš mišrios (lenkų-lietuvių) šeimos.
45 p. yra pateikta J. Madeiskio ir jo žmonos Jadvygos (Jadwiga) vestuvių nuotrauka. Prie jaunosios (kairėje) sėdi buvęs Seinų parapijos vikaras kun. Juozas Majevskis (Józef Majewski), o prie J. Madeiskio – Jurgis Leončikas su žmona Gene iš Klevų. J. Leončikas buvo kaimo seniūnas, o vėliau agronomas. J. Madeiskis tai J. Leončiko pusbrolis. Vėliau, kai 1973–1983 m. vyko lietuvių protestas, J. Madeiskis buvo aršus lietuviškų pamaldų įvedimo Seinų bažnyčioje priešas. Dar 1957 m. Lumbių kaime jis rinko parašus, kad Seinuose nebūtų šių pamaldų.
48 p. pateikti V. Vinikaičio filosofiniai pamąstymai apie žmogaus gyvenimą: „Manė, kad ramaus darbo laikotarpis visada teigiamai pakeičia žmonių likimą ir nereikia triukšmingai skelbti pažangos. Žmogus turi daugiau pagalvoti apie patį save ir būti atsidavęs vertybėms. Tačiau lengvatos ir gyvenimo patogumų siekimas ateina „gaivališkai“, jeigu pripažinsime, kad darbas yra esminė vertybė. Viktorui gyvenimo kelrodis buvo krikščioniškasis mąstymas, todėl jis matė ypatingą Katalikų bažnyčios vaidmenį valstybės gyvenime. Manė, kad Bažnyčia turėtų paruošti žmogų permainoms. Puikiai mokėjo aiškinti, pateikdamas istorinių pavyzdžių, kaip žmogus praranda žmogiškumą, didindamas nelaimes. Šiuo atžvilgiu mokėjo analizuoti Prancūzijos ir Rusijos revoliuciją, abu pasaulinius karus. Viktoras matė Bažnyčią kaip instituciją, kuri nustato visuomenės bendro gyvenimo principus ir prižiūri jų laikymąsi.“
Norėčiau ištaisyti Juozo Grigučio prisiminimus, paskelbtus 51 p. Jis teigia: „Gyvenome kaimynystėje Šileikos (Szyłejko) ūkio, kuriame buvo viena iš Petro Burdino (Piotr Burdyn) slėptuvių“. Navasodės Grigučių sodybos kaimynystėje buvo ne Šileikos, o Krušilovičių (Kruszyłowicz) sodyba, kur buvęs P. Burdino bunkeris.
65 p. Vedžioti ekskursijas buvo tikra V. Vinikaičio aistra. Turistai prisimena, kad galima buvo jo klausytis ne vieną valandą. Neapsakomai puikus datų ir faktų žinojimas ne kartą priblokšdavo klausytojus. Iš tikrųjų jis žinojo kiekvieną akmenį Vygrių vienuolyno teritorijoje. Kiekvieną kartą pridėdavo ką nors naujo. Mąstydamas prieidavo prie naujų išvadų, skaitydavo arba sužinodavo naujų dalykų iš kitų žmonių, kuriems visada buvo atviras. Žavėjo savo pasakojimais ir meile šiai ypatingai vietai.
67 p. Pasakodavo spalvinga kalba, vartodamas turtingą, profesionalią terminologiją. Labai laisvai kalbėdavo apie architektūros stilių detales. Kai stodavo prieš šoninį rokoko stiliaus altorių, turistai buvo šventai įsitikinę, kad kalba aukštosios mokyklos dailės istorijos (menotyros) absolventas. Džiaugdavosi, kai lankytojai turėdavo daug laiko ir jis jiems galėdavo ilgai pasakoti apie kamaldulių vienuolyną. Nervindavosi, kai ekskursijos atvykdavo į Vygrius tik pusvalandžiui. Už šį darbą negaudavo atlyginimo.
67 p. rašoma, jog vis dažniau į buvusį kamaldulių vienuolyną atvykdavo užsienio turistai. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios didžiausią grupę sudarė ateiviai iš Lietuvos (čia vėl kartojami žodžiai „ateiviai iš Lietuvos“).
Sakralinio meno reikšmė V. Vinikaičio gyvenime išsakyta 86 p.: „Turint omeny nepakartojamą mūsų dailininko mėgėjo asmenybę, galima sakyti, kad menas, ypač sakralinis, jam buvo svarbi erdvė, kurioje išreiškė tikėjimo, vidinės harmonijos ir Kūrėjo jo sielos gelmėje pasėtą grožį. Jo darbai puikiai įsirašo į tėkmę tarp Bažnyčios ir meno, kuri per amžius darė didelę įtaką krikščionybės istorijai. Krikščioniškųjų vertybių perdavimas per sakralinį meną buvo Viktoro Vinikaičio pašaukimo kelias ir viena iš jo evangelizacijos formų, pristatomų Vygrių piligrimams ir turistams. Mūsų dailininko mėgėjo sakralinio meno darbai yra savitas žvilgsnis į gilesnę žmogaus ir pasaulio tikrovę, įveda į tikėjimo perspektyvą, kurioje žmogaus patyrimai išsamiausiai paaiškinami.“
87 p. V. Vinikaitis, kaip dailininkas, labiausiai išgarsėjo darbų kolekcija, kuri puošia Vygrių parapijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, buvusios Vygrių vyskupijos (1798–1818) katedrą.
89 p. Vygrių bažnyčia turi vienuolika jo paveikslų, nutapytų ant drobės. Šią informaciją patvirtino pats V. Vinikaitis Kšištofo Vižikovskio (Krzysztof Wyrzykowski) radijo laidoje „Eremita“: „Tie visi paveikslai, esantys bažnyčioje, yra menkos meninės vertės, juos tapiau aš pats. Dauguma jų tapyta ten, kur aš gyvenau – kaimo troboje su nedideliais langais ir silpnu apšvietimu. Nesu menininkas, tai reiškia, kad nesu tapytojas.“
Pagrindinio altoriaus viduriniame aukšte yra V. Vinikaičio paveikslas, vaizduojantis Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimą į dangų.
90 p. Kitas V. Vinikaičio paveikslas, puošiantis pagrindinį altorių, yra šv. Marijos Magdalenos atvaizdas (jo aukštutinėje dalyje). Seniau šioje vietoje buvo paveikslas, perkeltas iš senos Magdalenavo parapijos bažnyčios.
91 p. Vygrių bažnyčioje galima gėrėtis šešiais šoniniais altoriais, įrašytais į senųjų paminklų registrą. Trys altoriai yra dešinėje ir trys kairėje pagrindinės navos pusėse. Seniau juose buvo paveikslai, vaizduojantys šiuos šventuosius: Benediktą, karalaitį Kazimierą, Romualdą ir Scholastiką (greičiausiai Pranciškaus Smuglevičiaus tapyti). Visų aliejinių paveikslų, esančių šoniniuose altoriuose, autorius yra V. Vinikaitis. Kompozicijos, vaizduojančios šv. Benediktą iš Nursios (Italija), jis nespėjo baigti, nes 1994 m. netikėtai mirė. Išliko originalus V. Vinikaičio paruoštas piešinys prieš pradedant tapyti. Šį kūrinį baigė Boguslovas Leonas Liorka (Bogusław Leon Lorka) iš Suvalkų (mirus V. Vinikaičiui jis pabaigė piešinį ir nutapė paveikslą).
Šoniniuose altoriuose, esančiuose dešinėje pusėje, paveikslai vaizduoja šv. Romualdą iš Ravenos, šv. Oną ir karalaitį Kazimierą. Kairėje pusėje galima gėrėtis paveikslais, vaizduojančiais šv. Benediktą, šv. Arkangelą Mykolą ir šv. Petrą.
92 p. Tarp Vygriuose esančių aliejinių V. Vinikaičio paveikslų yra Siksto Madona, nutapyta 1956 m. pagal žinomo Italijos dailininko Rafaelio Santi (1483–1520) kūrinio reprodukciją. Tai didelių (2,3 x 1,7 m) matmenų kompozicija. Šis paveikslas yra zakristijoje, kairėje įėjimo pusėje.
92–93 p. Vygrių bažnyčios zakristijoje, ant priešais esančios sienos, galima pamatyti Vygrių kamaldulių vienuolyno įkūrėjo karaliaus Jono II Kazimiero Vazos (1609–1672) atvaizdą. Tai žymaus italų dailininko Marcelio Bačiarelio (Marcello Bacciarelli, 1731–1818) tapyto atvaizdo kopija. V. Vinikaitis K. Vižikovskio radijo laidoje „Eremita“ pripažino, kad tai labiausiai vykęs atvaizdas. Pasirodo, kad jis naudojosi originalu. Specialiai buvo nuvykęs į Bielianų prie Krokuvos kamaldulių vienuolyną.
93 p. Vygrių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje yra vienas iš svarbių V. Vinikaičio drožybos darbų: Švenčiausiojo Sakramento adoracijos koplyčioje kabantis krucifiksas (buvusiame vienuolių kapituliare). Čia taip pat stovi jo ąžuolinis katafalkas ir dvi žvakidės.
Keletas V. Vinikaičio dailės darbų yra Seinuose. Du dailininko mėgėjo aliejiniai paveikslai kabo buvusioje evangelikų bažnyčioje Seinuose. Tai Čenstakavo Dievo Motinos atvaizdas ir nukryžiuotasis Kristus tarp piktadarių. Presbiterijos centrinėje dalyje yra V. Vinikaičio išdrožtas krucifiksas.
94 p. Iš V. Vinikaičio nutapytų darbų iki šių dienų išliko keli portretai, tarp jų: kun. vyskupo Česlovo Falkovskio (Czesław Falkowski) Vygriuose, Marijos Ritler (Maria Rittler, mergautinė pavardė Domosławska, gydytojo Edvardo Ritlerio žmona) Voicecho Domoslavskio (Wojciech Domosławski) privačioje kolekcijoje Seinuose, V. Vinikaičio artimo draugo Juozo Madeiskio Jadvygos Madeiskos privačioje kolekcijoje Balstogėje. Minėta J. Madeiska turi dar du dailininko mėgėjo paveikslus: Gerojo Ganytojo Kristaus ir Dievo Motinos apsireiškimo.
95 p. Iki šių dienų tokie patys išliko trijų Seinų parapijos kunigų portretai: Antano Venžiko (Antoni Wężyk), dekano ir Seinų parapijos klebono 1951–1964 m., Seinų parapijos vikarų Albino Grajevskio (Albin Grajewski) ir Antano Liutostanskio (Antoni Lutostański).
Išlikę dar tokie portretai: Nežinoma moteris ir Partizano atsisveikinimas su mergina.
96 p. Sunku pasakyti, ar tai visi išvardyti mūsų dailininko mėgėjo darbai. Labai tikėtina, kad daug jų yra privačiose Seinų ir Suvalkų krašto, įvairių Lenkijos vietų, Lietuvos ir kitų šalių gyventojų kolekcijose.
97–98 p. paskelbtas V. Vinikaičio eilėraščio „Wigierskie łodzie“ („Vygrių valtys“) rankraštis.
101 p. Nors buvo kilęs iš lietuvių-lenkų šeimos, niekad neaukštino vienos kurios tautybės. Puoselėdavo abiejų tautų tradicijas, žiūrėdamas į jas iš jų istorinio, kultūrinio, dvasinio turtingumo paveldo perspektyvos.
102 p. Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski) V. Vinikaitį prisimena taip: „Ateidavo kartais į mūsų mažą knygyną Baltojoje sinagogoje Seinuose nusipirkti Petro Losovskio (Piotr Łossowski), Broniaus Makausko, Algirdo Greimo, Vaidoto Žuko ir kitų autorių knygų. Jo istorijos žinios buvo įspūdingos. Žinojo, kokios yra įtampos priežastys (tarp lietuvių ir lenkų) (…).“
107 p. Kasmet V. Vinikaičio mirties dieną (gruodžio 31) Vygrių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje yra atnašaujamos už jį Mišios.
113–116 p. Literatūrinės reminiscencijos. V. Vinikaitis buvo paminėtas keliuose literatūriniuose kūriniuose. Jų autorius galima priskirti prie Suvalkų krašto grožio mėgėjų, susižavėjusių buvusiu Vygrių kamaldulių vienuolynu. Tai: Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski), Barbora Galčinska (Barbara Gałczyńska), Hana Karas (Hanna Karaś), Steponas Maciejevskis (Stefan Maciejewski), Hana Vasiak (Hanna Wasiak) ir kt. Išspausdinti šie eilėraščiai: H. Karaś „Wspomnienie klasztoru nad jeziorem Wigry“ („Prisiminus vienuolyną prie Vygrių ežero“), B. Gałczyńska „Nad Wigrami“. Pamięci Wiktora Winikajtisa mojego pierwszego nauczyciela-przewodnika („Prie Vygrių“. Mano pirmam mokytojui ir gidui Viktorui Vinikaičiui atminti), H. Wasiak „Wigierskie ślady“ („Vygrių pėdsakai“).
V. Vinikaitis yra pagrindinis herojus S. Maciejevskio legendos „Paskutinis kamaldulis“, įdėtos į jo apsakymų rinkinį „Legendy znad Wigier“ („Vygrių krašto legendos“), išleistą 2002 m. Suvalkuose. Šiame kūrinyje labai spalvingai ir gana detaliai pristatomas to nepaprasto žmogaus gyvenimo kelias, pradedant vaikystės Navasodėje aprašymu ir baigiant jo staigia mirtimi 1994-12-31 d. Vygriuose.
S. Maciejevskis savo kūrinyje iš dalies remiasi V. Vinikaičio biografija, bet nevengia ir literatūrinės fikcijos. V. Vinikaitis apibrėžiamas kaip buvusio Vygrių kamaldulių vienuolyno „genius loci“ (globos dvasia).
137–146 p. Panaudoti šaltiniai: valstybinės įstaigos, parapijų archyvai, literatūra (89 pozicijos), garso ir vaizdo įrašai, privačių asmenų archyvai, inerneto portalai.
151–153 p. yra pateikta Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto menotyrininko prof. hab. dr. Jono Viktoro Sienkevičiaus (Jan Wiktor Sienkiewicz) knygos recenzija (vertinimas). Čia, tarp kitko, rašoma: „Kun. dr. Ričardo Savickio recenzuota monografija atsirado iš poreikio įamžinti Viktoro Vinikaičio (1927–1994) atminimą ir atlikti mokslinį aprašymą visos jo dailės bei kultūrinės kūrybos, taip pat visuomeninės veiklos. Jo darbai puošia Vygrių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kuri yra integrali dalis XVIII a. kamaldulių vienuolyno pastatų komplekso (ansamblio), atstatyto iš pokario griuvėsių XX a. antrojoje pusėje. Knyga pasirodė praėjus 40 metų nuo menininko persikėlimo gyventi į Vygrius ir 20 metų nuo jo mirties. Dauguma jo nutapytų aliejinių paveikslų ir medžio drožybos darbų puošia baroko stiliaus Vygrių bažnyčią.
V. Vinikaitis tai nepakartojamas kūrėjas. Nors neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet jo kūrybos darbai rodo didelį jautrumą grožiui ir retą meninį talentą.
Kaip vietinis kūrėjas, turintis lenkų ir lietuvių šaknis, įgijo bažnytinės valdžios pasitikėjimą. Ji nusprendė pavesti jam nutapyti Vygrių bažnyčios baroko stiliaus altoriams paveikslus, dingusius arba visiškai sunaikintus per Antrąjį pasaulinį karą.“
155–156 p. pateiktos žinios apie knygos autorių.
157–171 p. pateiktos V. Vinikaičio darbų nuotraukos (30), tarp jų 7 portretų ir 3 medžio skulptūrų. Dauguma jų yra spalvotos.
„Ostatni wigierski kameduła. Wokół osoby i twórczości Wiktora Winikajtisa“ – tai vertinga knyga.
Kostas Leončikas, punskas.pl
Kai kurių žodžių aiškinimai
anãlizė – smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas
siñtezė – visumos (visos temos) pažinimas, tiriant atskiras informacijas
recèpcija [lot. receptio – priėmimas, nuo lot. recipera – perimti, priimti] – registratūra, priimamasis kambarys
areopãgas [gr. Areios pagos – Arėjo kalva; ant šios kalvos posėdžiaudavo aukščiausioji Atėnų taryba]: 1. sen. Atėnų aukščiausiasis teisminės ir politinės valdžios organas; 2. autoritetingų žmonių grupė
navà [lot. navis – laivas] – išilginė kulto pastato vidaus erdvės dalis, dažn. tarp presbiterijos ir priebažnyčio (bobinčiaus)
presbitèrija [gr. presbyterion – vyresniųjų taryba] – krikščionių bažnyčos dalis, kurioje yra didysis altorius
krucifìksas [lot. crucifixus < crux – kryžius + fixus – prikaltas, prismeigtas] – dailės kūrinys, vaizduojantis prie kryžiaus prikaltą Kristų
adorãcija – garbinimas, aukštinimas
kapituliãras [lot. capitularium – mokestis už balsavimą] – bažnyčios arba vienuolyno patalpa, skirta kapitulos posėdžiams
reminisceñcija [lot. reminiscentia – prisiminimas]: 1. neaiškus, miglotas prisiminimas, atgarsis; su tuo prisiminimu susijusi mintis (…)