Mūs dziedulis Jonas Latvys gyvenis 70 metų. An jo žmonės sakydavo, kap ir dabar an manį sako – Lacvys. Man tai visai nieko ir pacinka gerau dzūkiškai. Tai šitas Jonas Lacvys gimis 1867 metais liepos 7 dzienų Rimkažarų kaimi, o miris 1937 metais.
Krasnavo valščus buvo, ir Jonas buvo išrinktas, ėjo tynajus viršaicu, buvo seniūnu. Prieš tai jį tėvas laido mokycis an kunigo, ir tėvai labai cikėjosi savo šaimynoj sulaukc gražaus kunigėlio. Seniau labai jau norėjo kožna šaimyna ar giminė turėc kunigų. Nu ir Jonas mokinos, mokinos, alia nepabaigė, ba kap mama numirė, tai tėvas jį partraukė namo an gaspadarkos. Žmonės jį, kap pasmokinusį, išrinko an viršaico Krasnavi, jau tadu veikė valščus.
Mano dzieduliai Jonas ir Stanislava Lacviai gyveno Rimkažarų kaimi. Dziedulis buvo, kap sakyc, drūtas rankosa, tai norėjo, kad vaikai nelenkėt. Tėtė, vardu Juozas, buvo terpu trijų Jono ir Stanislavos Lacvių vaikų vyrausias, paskui teta Stefanija Zdanavičienė ir jauniausia Jadvyga buvo neištekėjus. Dziedulis mirė da prieš Antrų pasaulinį karų.
Mūs namuose bitių vis buvo, ir žiemai tai ne tep kap dabar, kad cukro su vandeniu sumaišo ir duoda jom gerc, alia kiek paima korų su medum sau, o septynis korus pylnus palieka, kad gerai bitukės peržiemotų ir liktų gyvos iki pavasaro, kad turėtų kuom gyvenc per žiemų. Mes bites tai visadu laikėm. Dziedulis kap gyveno, turėjo apė 30 avilių, močutė paskui prižūrėjo apė 10 avilių, o paskui tai cik keli liko, ba per karų vokiečai suspardė, suardė mūs sodelin bitių avilius.
Kų nešojom? Klūmpės buvo, šliurės kokios, tai tokia kasdzienybė, alia ir tai cik miestan ar in šokius, ar jau atlaidan tai kamašai. O kap lyja ar šlapia, tai tep škadavojom, kad nusiaunam ir ainam pėsci basi vis, puskamašus užancin nešėm insidėjį. Daėjį prieg Sainų upį nusprausiam kojas. Nuog mažų dzienų mokinomės šėnavoc, ba sunku buvo su viskuom. Gerbėm sanus žmones, šėnavoc mokino apavų, apsirangimų, žinojom, kokiu sunkiu darbu atseina. Tėvo visas turtas buvo adata ir žyrklės… Daug kų mokėjo padaryc vaikam.
Per karų mūs šaimynai kap ir da kitom liepta išsikelc in Lietuvų. Tėvai su mumi, vaikais, išvažavo pasiėmį daiktų, kiek turėjo valgio, alia kiek ty tan vežiman prisdėsi, kap krūva vaikų?.. Namuose va gerai, kad da liko sana močutė Stanislava su dukteru – mano tetu Jadvygu, o visi kici išėjom in tų Lietuvų. Da, pamenu, namus palikom 1941 m. kovo šaštų dzien. Aš iki Galinių pėscias ėjau su karvi, gal kokius 8 km, vediau už virvės karvukį. Turėjau jau 15 metų. Panevaliu iš manį rusas išlupė virvį ir atėmė karvį, o mani insodzino in autobusų. Man labai buvo škada karvės, verkiau, alia paskui tai net apsidzaugiau, kad važuoju, ba pyrmų sykį tadu taikėsi pavažuoc autobusu, ne bile kuom. Tadu pyrmų sykį gyvenimi ne cik kad pamatiau autobusų, alia juom ir važavau iki Lazdzijų.
Tėvas su mamu davažavo arkluku ir vežimu cik vėliau. Mano mama – Aldona Marijona Žukauskiūtė (poeto Albino Žukausko sesuoj iš Bubelių). Lazdzijuose gyveno mamos dėdė Pranas Kubilius. Jis vaikų neturėjo. Pas jį per karų buvo nuvėjis Juozas Lacvys, mano vyrausias brolis. Juozas jaunas mirė, turėjo cik 49 metus. Lietuvoj iš jo šaimynos liko našlė žmona, sūnus ir trys dukterys.
Kap visi suvėjom Lazdzijuosa, tai nurodė, kas kur gyvens. Pirmiausia paskyrimų mumiem davė būc Ašmentos dvari prieg Prienų, tynajus gyvenom 15 nedėlių. Paskui perkėlė in Liepaloto dvarų prie Vylniaus, tai ca gyveno trys šaimynos iš Klevų: našlys Vincas Grigutis su vaikais, Raguckai, Jonas Čurlionis su vaikais. Paskui vieni išaina, tai kici ateina jų vieton: Ščerbinskai Jurgis, Bronius gyveno, paskui liko cik iš Navinykų Judickai, Kmieliauskai. Davė ir žamės, cik dzyrbc… Pavasarį matinykas atmieravo mumiem ir Kmieliauskam 16 ha, dar tėvas prašė, kad atskirtų, kur katriem, o tas, kų mieravo, sako: „Ir tep neilgai dzaugsitės, ba ir tep tuoj prijungs viskų in kolkozus“. Dzyrbom sykiu tų žamį, akėjom, sėjom rugius duonai, bulvių po 1 ha sodzinom, dalinomės viskuo, kų turėjom ir kas užaugo, cik visko nespėjom surinkc, kų užauginom, ba raikėjo vėl persikelc.
Gyvenom prie Marijampolės, Uosinukės kaimi – Uosinukės dvari sykiu su Gibais iš Vidugirų. Patilčų parapijai priklausėm, netoli nuo Egliškėlių. Bažnyčon ėjom tai in Patilčų arba in Patašinės bažnyčų. Kožna šaimyna turėjo pasodzyc po vieno hektaro cukrinių runkelių ir juos apkapliuoc, ravėc, o kap užaugo, tai priduoc in cukro fabrikų. Alia nespėjom nuimc, kap grįžo vokietys ton ūkėn ir liepė išaic.
Perkėlė mus prieg Vylniaus in Glinciškių dvarų. Prieg Vylniaus išbuvom dzvi žiemas ir vienų vasarų. Gyvenom sykiu su broliais Masioniais Juozu ir Justinu. Nepasakytau, kad ty buvo negerai, ba netoli miškas buvo, ėjo upė, buvo ažaras, tai žuvies prisgaudom – buvo iki valios, grybų, vuogų. Sykį rudenį pririnkau visų viedrų spalgenų. Visadu mokėjau vuogauc ir grybauc. O žiemon ėmė mani, kad padėtau prie nevado: sukiau tokias „bobas“ (bačkas), aketėn indėtas, arba ant rogių kryžokus, už tai davinėjo žuvų. Kovan iš Vylniaus in Šeštokus vežė traukiniu, pakeliui užpuldzinėjo ir išvogė – paėmė skaras.
Lazdzijuose užvažavom pas mamos sasarį Agotų Griškelienį, tai pas jų pagyvenom. O aš su tėvu Bajoriškėj padzirbėjom pas Kasperavičus.
Papasakojo Genius Latvys*
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
(Bus daugiau)
* Genius Latvys prisidėjęs prie lietuviškų mišių Seinuose atgavimo. Jis su žmona Janina ir vaikais nuolat važiavo į Seinų bažnyčią ir su kitais meldėsi, kad būtų lietuviškos pamaldos. Ir dabar jis dalyvauja mišiose, maldos grupėje, šventkelionėse.