Zita Dapkevičiūtė-Žemaitienė, gyvenanti Šunskuose prie Marijampolės:
– Buvau aštuonerių, kai su tėvais ir sesėm išvažiavom iš gimtųjų Klevų (mūsų tėviškė ten, kur Baluliai gyvena, nes mama buvo Balulytė), tai tik po 40 metų čia atvykom, 1980 m., nes nevalia buvo peržengti „geležinės sienos“. Maža būdama nesupratau, kodėl esam toli nuo giminių ir kodėl tik laiškais galime retkarčiais susirašyti. Lietuvoje neturėjome „medaus“. Gyvenome Šunskuose, kur ir daugiau šeimų buvo iš Punsko ir Seinų krašto. Ūkelis mažas, buvo sunku prasigyvent. Čia lankiau mokyklą, čia susipažinau su būsimu vyru, kuris su tėvais kentėjo tremtį Sibire (tik vėliau jis savo tėvo palaikus perlaidojo pervežtus iš Irkutsko į Marijampolę). Visuomenė nelabai palankiai žiūrėjo į tremtinius. Gerai, kad gyvenome kaime, tai kiek lengviau…
Punsko LKN jaunių teatro „Kregždė“ poetinės dramos „Obuolių kritimas“ akimirka
„Suvalkijos“ draugijos pirmininkė Birutė Gižienė:
– Esu Nevulytė iš Didžiulių kaimo. Jokių privilegijų ar teisių kaip Lietuvos piliečiai neturėjome, net Lietuvos paso. Tik įkūrus šią draugiją, 2000 m. gavome lietuviškus pasus, tapome pilnateisiais Lietuvos piliečiais. Įkūrus draugiją stengėmės iš Lenkijos prievarta 1941 m. atkeltiems lietuviams padėti. Esam dėkingi, kad Lietuvos valstybė skyrė jiems, nors ir vėlokai, teisę į tokį pat arealą žemės, koks liko jų gimtinėje, bei mėnesiui pripažintas per 100 lt priedas prie pensijos.
Buvęs Miroslavo seniūnas ir „Aušros“ kolūkio pirmininkas Jonas Juravičius:
– Gaila, bet mūsų seniūnijoj liko jau tik vienas lietuvis, 1941 m. atvykęs čia nuo Punsko. Labai darbštūs žmonės – galiu pasakyt, ką pastebėjau. Jie mėtyti ir vėtyti, pokariu mokesčius mokėjo ir stribams, ir valdžiai, buvo vietinių nemėgstami ir nesuprasti. Jų gyvenimas pagerėjo, kai ėmė dirbti įkurtame „Saulės“ kolūkyje. Bet nusivylimo ir čia patyrė, nes kaupti ir laiku neišleisti pinigai daugumai 1980 m. prarado vertę.
Prisidėjome prie „Lietuvių namų“ Seinuose statybos. Atvykstu dažnai ir dabar gėriuosi šiais namais.
Gerai, kad iškeldintiems lietuviams skirtoje konferencijoje pranešėjai buvo ir lietuviai, ir lenkai. Panaši konferencija vykusi ir Marijampolėje, tik gaila, kad jokių nuotarmių nepriimta. Istorikai galėtų susitarti, kad pagaliau 1919 m. įvykiai Seinų krašte būtų aprašomi taip, kaip iš tiesų buvo. Juk Lietuvoje yra faktai surinkti (archyvinė medžiaga).
Genius Latvys:
– Dalyvavau anais metais konferencijoj, skirtoj trėmimams. Man buvo įdomu paklausyt, ką protingi žmonės pasakys apie prievarta išvarytus lietuvius iš mūs krašto, kurie neturėjo kur grįžt po karo, nes lenkų valdžia atsiuntė lenkus nuo Katovicų ar ir kitur. Taip sulenkėjo mano mamos gimtas Bubelių kaimas, Lumbiai, Navasodė ir daug kitų kaimų.
Dėkoju už pasisakymus.
E. Pakutkienė, punskas.pl