Sekmadienį Lenkijoje įvykę Seimo rinkimai vadinami istoriniais. Tai pirmas kartas po 1989 m., kai valdantiesiems – liberalo Donaldo Tusko Pilietinei platformai – pavyko surinkti daugiau nei 35 proc. rinkėjų balsų ir likti valdžioje antrą kadenciją iš eilės. Šaliai tai laiduoja stabilumą, politikos tęstinumą ir tam tikrą nuspėjamumą tarptautinėje erdvėje.
Anot humanitarinių mokslų daktaro, VU TSPMI dėstytojo Vlado Sirutavičiaus, D. Tusko pergalės veiksnių gali būti įvairių, tačiau nemenkų klaidų padarė Jaroslawas Kaczynskis, į rinkimus vesdamas partiją „Teisė ir teisingumas“: „Matyt, daug veiksnių susidėjo, bet opozicija, nepaisydama savo pareiškimų, neįrodė, kad jie yra kuo nors vertesni. Jų rinkimų retorika buvo negatyvesnė, agresyvi ir nepamatuotai kritiška. O rinkėjai tiesiog rinkosi tą variantą, kuris gal nėra pats geriausias, bet geresnis, nei siūloma alternatyva. Žinoma, įtakos turėjo ir socioekonominiai veiksniai, tas faktas, kad Lenkijai lengviau pavyko išgyventi krizę nei kitoms Europos šalims“, – svarstė V. Sirutavičius.
Anot politologo, iš Lenkijos elgesio tarptautinėje arenoje galima tikėtis tam tikro stabilumo ir civilizuoto pragmatizmo, o J. Kaczynskio partijai Seime tapus opozicine jėga, Lenkijos vidaus politikoje tęsis įtampa ir susipriešinimas: „Greičiausiai santykiai tarp valdančiųjų ir opozicijos bus panašūs, kaip ir iki šiol. Matyt, tęsis įtampa, kuri kartais perauga ir į susipriešinimą. Žinoma, jei tik neįvyks kokių nors pertvarkų pačioje opozicijoje. Galų gale partijos lyderis, kuris vis pralaimi rinkimus ir nesugeba mobilizuoti didesnės dalies rinkėjų, turėtų susimąstyti apie tai, ką jis veikia politikoje ir ar nereikia imtis rimtų permainų.“
V. Sirutavičiaus teigimu, tikėtis greitų ir radikalių pokyčių Lietuvos ir Lenkijos santykiuose tikrai neverta, bet, pasibaigus rinkimų kampanijai, didėja tikimybė, jog nuo problemų eskalavimo ir priekaištavimo vieni kitiems bus pereita prie kur kas formalesnių dvišalių santykių: „Diskutuotinų, ginčytinų klausimų, dėl kurių nesutariama, tikrai liks ir dalis tų klausimų bus susijusi su tautinėmis mažumomis. Bet nuo „kietos“ retorikos greičiausiai bus pereita prie normalaus, labiau formalizuoto tarpvalstybinio bendravimo ir darbo kuriant įvairias komisijas, ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų. Panašu, kad į reikalus bus pradėta žiūrėti pragmatiškai, nes tikiu, kad ir vieni, ir kiti supranta, jog santykių eskalacija niekam neduoda naudos.“
Tautinių mažumų problemos nėra aktualios vien Lietuvai, jos svarbios ir Lenkijai, todėl, pasak politologo, visų pirma jas ir reikia mokytis spręsti: „Reiktų nesikeisti garsiais pareiškimais ir kalbom, o būtent aiškintis ir mokytis spręsti realias problemas, ieškoti būdų, kaip galima sumažinti įtampas bei nesutarimus. Daugiau tarpvalstybiniu lygmeniu oriai bendraujant tikrai galima surasti išeičių iš situacijos. Tačiau tam reikia liautis politikuoti ir ieškoti, kur ir kokios yra realios problemos, kad būtų galima padėti mažumų atstovams abiejose šalyse jaustis normaliais piliečiais.“
Paklausus apie pokyčius kaimyninės šalies užsienio politikoje, V. Sirutavičius sakė, kad „šalis turi pakankamai daug resursų, kad galėtų sustiprinti savo vaidmenį ir įtaką tiek regione, tiek ir Europos Sąjungoje, bet nemanau, kad užsienio politikoje galime tikėtis radikalių pokyčių. Daugiau ar mažiau bus išlaikytos tos pačios, tačiau tikrai ne aiškios ir paprastos politikos kryptys. Tiesiog viskas bus paremta ne cinišku, bet normaliu civilizuotu pragmatizmu, žiūrėjimu, kas kam ką gali duoti, kokia iš to gali būti nauda abiem pusėms. Gerai, jei bus išmokta tą naudą pasidalinti.
Dabar tarptautiniuose santykiuose apskritai toks laikotarpis, kai šalys ima ieškoti naujų vietų ir pozicijų. Krizė – toks metas, kai valstybės ne tik bando susivokti, kas joms palankiau ir ko jos nori, bet ir imasi konkrečių veiksmų“, – reziumavo politologas.
Bernardinai.lt