2015 m. sausio 7-osios vakarą degė Punsko sinagoga – žydų maldos namai. Apie sinagogą, gaisrą, jo priežastis ir padarinius pasakoja Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas ir jo pavaduotojas, Punsko ugniagesių vadovas Jonas Vaičiulis.
Prieškarinis Punskas buvo nedidelis. Iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno beveik vieni žydai. Vietinių lenkų nebuvo visai, neskaitant atkeltų čia dirbti mokytojų, policininkų, pašto darbuotojų ir kariškių. Lietuviai gyveno miestelio pakraščiuose ir kaimuose.
„Punskas buvo žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartoms prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo“, – rašė žydų kalba išleistoje knygoje Leibas Šperlingas ir Albertas Kišas.
Pasak seniausių punskiečių, žydai čia gyveno nuo senų laikų. Antai a. a. Petras Venslauskas iš Kreivėnų pasakojęs jaunesniems, kad 1929 m. Punsko žydai atšventę 300-ąsias įsikūrimo miestelyje metines.
Punsko „Aušros“ leidykloje išleistoje knygoje „Prieškarinis Punskas“ rašoma, kad įėjimas į sinagogą buvęs iš pagrindinės gatvės. Viduje žydų maldos namai buvo gražiai išdažyti. Aukštai aplink sienas ėjo plati juosta, o viena siena, kur buvęs įėjimas į parduotuvę, visa buvo išklota raudonu aksomu. Ant jo buvo didžiulis auksinis liūtas. Toje sienoje buvusi Mozės lenta su dešimčia Dievo įsakymų… Įėjus dešinėje pusėje stovėjo indas su vandeniu, kur žydai plaudavosi rankas. Moterys melsdavosi kitoje patalpoje, prišlijusioje prie sinagogos. Joms įeiti į maldos namus buvo draudžiama.
sb, punskas.pl