Apie Rimvydą ir Žaibą (4 d.)

(Tęsinys)

1949 m. gruodžio 14-osios vakarą pas Grigučius (tada jie jau gyveno Šilainėje) atėjo Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis.

– Tik sutemo, o jie jau čia, – pasakoja P. Grigutis, – vadinasi, ne per toli turi slėptuvę.

Nuveda juos į sandėliuką be langų. Užžiebia žvakę. Vytautas atsisėdęs apsiverkia ir graudžiu balsu prašo:

– Gelbėk, Pranai!

– Bet kaip, kokiu būdu?

– Leisk išsikasti kluone bunkerį.

– Jei norit, kaskit.

Rimvydas su bendražygiu išeina laukan. Grigučiai neseka jiems iš paskos. Jie net nenori žinoti, kur tas bunkeris bus.

Grigučių ūkelis nedidelis, pastatai menki. Viename kluono gale, šalinėje, pašarai, kitame – gyvuliai. Nedaug jų tėra: karvė, arklys, kelios avys. Kasdien tenka mėžti, tad už kluono guli nemaža mėšlo krūva.

Per vieną naktį Rimvydas ir Žaibas perverčia mėšlą, iškasa duobę, sudeda lubas, sienas apramsto lentomis. Švintant mėšlą sumeta ant bunkerio. Viską sutvarko. Pranas nemiega visą naktį. Kai rytą nueina pažiūrėti, nėra nė ženklo, kad kas čia rausėsi.

– Eisim jau, – atsistoja Prabulis. – Reikės dar padirbti dureles… Žiema eina. Kai iškris sniegas, įėjimą reikės padaryti per kluoną. Viską pabaigsim vakarop, kai sugrįšim.

– Mes čia neilgam. Kai galėsim, trauksim į Vakarus. Kad tik galėtum kelis mėnesius peržiemoti, – lyg norėdamas Praną nuraminti atsiliepia Rimvydas.

***

Diena Pranui Grigučiui prailgo nežmoniškai. Jau sutemo, o Krikščiūno ir Prabulio kaip nėra, taip nėra. Už lango kaukia žvarbus vėjas, toli vakaruose boluoja saulėtekio pašvaistė. Ne, ne saulėtekio pašvaistė, bet artėjanti prožektorių šviesa. Namiškiams baugu – į kiemą įburzgia karinių sunkvežimių virtinė.

– „Ubovcai“, – aikteli šeimininkas.

Kareiviai lipa iš mašinų, supa sodybą. Pasigirsta šūkavimai:

– Otwierać! Wyważymy drzwi! (Atidaryti! Išversim duris!)

Keletas jų suguža į vidų. Keikiasi, narsto užkampius, verčia rakandus, ieško net po asla. Nešvankiais žodžiais keikdamas namiškius karininkas prisistato prie Prano.

– A co to? (O čia kas?) – panosėn kiša Rimvydo diržą.

Pranas nustėro. Jurgis Krikščiūnas gal skubėdamas užmiršo jį, o gal prieblandoje, būdamas silpnaregis ir neturėdamas akinių, negalėjo rasti.

– Co to, bandyckie ścierwo? (Kas čia, banditų išpera?) – kumščiais ir keiksmažodžiais puola Praną.

– O ką, dziržo negaliu turėc?

– A skąd to wziąłeś? (O iš kur jį ėmei?)

– Iš rusų karaivių už cigaretes išsikeitiau.

Kareiviai, išnaršę sodybą, nieko neranda, bet Prano ir Veronikos nepaleidžia. Rakina jiems rankas ir varo į sunkvežimį. Jie dar nežino, kad prieš keliolika valandų Šlynakiemio kaime įvyko tragedija.

(Bus daugiau)

 

(sb), punskas.pl