Vasara, darbymetis, nors prasidėjus šienapjūtei lijo be paliovos nuo gegužės vidurio iki birželio. Mirko pievos ir javų laukai, bet ūkininkai dirbo, pjovė žolę ir vos apdžiūvusią vežė namo. Žemė nesuspėjo sugerti lietaus pertekliaus. Traktoriai užkliūdavo įlytoje dirvoje, upės ir grioviai buvo sklidini vandens.
Tačiau saulė jau vėl danguje ir lietus liovėsi pliaupęs. Bus gerai. Kai kas sako, jog jau geriau, kad lytų po truputį kasdien, negu iškart daug, o paskui sausa.
Lietus, jei jo ne per daug, ūkininkams nebaisus, – sako vyresni žmonės. Gera technika palengvina šienavimą, būna mažiau darbo. Per metus pavyksta tris kartus surinkti šieną. O seniau kiek kartų eidavo žmonės prie to paties šieno! Vartė kelis kartus, kol jis išdžiūdavo, paskui grėbė, krovė į kauges. Šakėmis paduodavo į vežimą. Sukrovus šieną vežiman ir parvežus jis vėl sunkiais glėbiais būdavo paduodamas į šalinę arba dažniau „ant tvarto“.
Besivystant pažangiajai technikai darbų sumažėjo, bet ar kiek palengvėjo?.. Ūkininkai nuomoja ar nusipirko dar daugiau žemės, tad darbų begalės. Šienavimas ilgai nesibaigia, nes laukai apsėti žole ir kukurūzais, nors prie šieno darbo žymiai sumažėjo, kai naudojamos šienainiui mašinos, kita įranga.
ep, punskas.pl